Dubajuje lietuvės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: apie santuoką su vyresniu indu, vos išgyvenusią dukrą ir griežtas ramadano taisykles

Delfi Greta plačiau papasakojo apie gyvenimą Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir stereotipus, su kuriais susidūrė ištekėjusi už vyresnio vyro.

Lietuvoje veterinariją pradėjusi studijuoti Greta netrukus suprato, kad mokslams reikės pakloti nemažą sumą pinigų.

Nors, kaip ji sakė, už viską galėjo sumokėti jos tėvai, moteris nenorėjo prašyti tokios didelės paslaugos, todėl pati įsidarbino administratore vieno viešbučio registratūroje.

„Darbe per pietų pertrauką naršiau internete ir pastebėjau skelbimą, kad „Emirates“ avialinija, kuri yra įsikūrusi Dubajuje, ieško stiuardesių. Pagalvojau, kad šį kartą nepraleisiu tokios progos“, – Delfi pasakojo Greta.

Ji užsiminė, kad tokius darbo skelbimus savo kompiuterio ekrane ji matydavo dažnai, kelerius metus svarstė apie galimybę tapti stiuardese, tačiau tris kartus pakviesta į darbo pokalbius vis nenuvykdavo.

„Pirmą kartą turėjau keltis 4 val. ryto, važiuoti į Kauną, todėl šį darbo pokalbį praleidau.

Antrą kartą mane atkalbėjo, o trečią, kai jau stovėjau Rygos autobusų stotyje su bilietu rankose, neišdrįsau vairuotojo paklausti, ar sėdu į tinkamą autobusą.

Tačiau ketvirto darbo pokalbio, kuris vyko Lenkijoje, nusprendžiau nepraleisti.

Užsirezervavau viešbutį, į kelionę pasiėmiau mamą, tik nesakiau, dėl kokios priežasties iš tiesų vykstame į tokią kelionę“, – toliau pasakojo Greta.

Moteris teigė, kad konkurencija į tokias praeigas yra didelė, iš bene 100 kandidatų pasirenkami vos vienas ar du.

„Mačiau, kad dalyviai buvo pasiruošę, kai kurie jų jau dirbo kitose avialinijose arba bandė sėkmę trečią ar šeštą kartą. Man labai pasisekė, nes nepaisant to, kad prieš pokalbį nesiruošiau, prastai miegojau, pasirinko mane ir dar dvi merginas“, – pasakojo Greta.

Ji sakė, kad po pirmojo darbo pokalbio turėjo dar du mėnesius nuotolinių susitikimų bei mokymų, galiausiai avialinijos patvirtino, kad Greta darbą gaus.

Anot moters, jai buvo pasakyta, kad turės išvykti po 10-ties dienų.

„Sutikau su pasiūlymu, tą pačią dieną papasakojau mamai ir tėčiui apie darbo vietą, pasakiau, kodėl iš tiesų važiavau į Lenkiją. Tėvai buvo sukrėsti, nerimavo galvodami, kad tai melas, nepasitikėjo avialinija, bet parodžiau jiems daugybę vaizdo įrašų, straipsnių ir taip juos nuraminau.

Sutalpinusi viską į 50 kg lagaminą išvykau į Dubajų negalvodama, kada vėl grįšiu į Lietuvą“, – kalbėjo Greta.

Ji pasakojo, kad gyvenimą Lietuvoje iškeitė į galimybę dirbti užsienyje labai lengvai, negalvojo, ar iš tiesų reikia, kas bus ateityje. Gyvenimas Dubajuje žavėjo ir dėl naujos rutinos, galimybės mokytis bei tobulėti.

„Jaučiau, kad nesilavinu, stoviu vietoje, metai judėjo į priekį, o aš buvau vis tame pačiame taške. Turėjau išvykti, pakeisti aplinką, atrasti save, gauti įkvėpimo, rasti naujų pažinčių.

Pamenu, sėdėdama oro uoste jaučiau palengvėjimą, supratau, kad viską darau teisingai, šypsojausi be priežasties.

Manau, kad reikia išlipti iš savo komforto zonos, pagyventi šalyje, kurioje žmonės nekalba tavo gimtąja kalba, nėra draugų, pažinčių. Paminėsiu dar ir tai, kad išvykau piniginėje turėdama 300 eurų, visas banko korteles palikau namuose.

Pradėjau naują gyvenimo etapą“, – Delfi sakė Greta.

Dubajuje prisitaikė prie miesto taisyklių

Jau kelerius metus Dubajuje gyvenanti moteris čia sukūrė šeimą, todėl dabar visą laiką skiria motinystei. Kai vyras turi laisvų nuo darbo dienų, kartu su juo ir dukra Indie Gaia jie lanko vis naujas vietas, tyrinėja inovatyvų miestą.

„Ne veltui dažnai čia sakoma: „pats didžiausias pasaulyje“, „pats aukščiausias pasaulyje“, „pirmas pasaulyje“, todėl veiklos, nori ar ne, išėjusi iš namų visada surasi.

Kartais nuvažiuoju į dykumą išgerti kavos kavinėje, kol vaikas rieda nuo smėlio kalno su plastikine lenta“, – savo dienas apibūdino Greta.

Tačiau, anot jos, Dubajuje gyvenantys žmonės darbą susirasti gali lengvai, o ir atlyginimas džiugina čia emigravusius užsieniečius. Greta pasakojo, jei asmuo neturi išsilavinimo, bet yra jaunas, gabus, turi reikalingų įgūdžių arba geras rekomendacijas, gali gauti pareigas, už kurias mokama 1500 eurų per mėnesį.

„Nemokantys kalbos arba minimaliai ja kalbantys, be išsilavinimo, gali gauti apsauginio, namo prižiūrėtojo, valytojo, autobusų ar taksi vairuotojo, maisto išvežiotojo, santechniko, turgaus pardavėjo darbą. Tokias pareigas užima žmonės iš tokių šalių kaip Pakistanas, Indija, Filipinai, Bangladešas, Etiopija, Šri Lanka.

Jie gauna po 200 eurų, daugiausiai 300 eurų per mėnesį ir jiems tai yra labai dideli pinigai. Žmonės sugeba iš jų pragyventi, o dar didžiąją dalį išsiunčia ir šeimai į gimtinę“, – pastebėjo Greta.

Anot pašnekovės, jos namų tvarkytoja mato savo dukrą kas 5 metus, su tokiomis ir panašiomis sąlygomis sutinka ir dirba dar daugiau žmonių.

Tiesa, Greta pastebėjo, kad gyventojai iš Europos, JAV, Kinijos dažniau svečiuojasi šalyje kaip turistai.

„Šie žmonės elgiasi kitaip, nei jau ilgus metus gyvenantys. Gali atvykti daug kartų, bet turistą nuo pastovaus gyventojo atskirti labai lengva dėl aprangos“, – sakė Greta.

Anot kelerius metus Dubajuje gyvenančios Gretos, nebūtina gerbti kultūrą ar religiją, bet žmonės, kurie gyvena šiame mieste pripranta prie jo taisyklių. Moteris sakė, kad ir pati niekada neišeina į miestą ar parduotuvę pasipuošusi trumpais sijonais, suknelėmis, kurios nedengia kelių.

„Pabrėžiu, tai – ne dėl kultūros, man tiesiog gėda. Jaučiuosi nepatogiai, tarsi nuoga, lyg vidury žiemos visi apsirengę, o aš su šortais. Būna atvejų, kai vietinės prieina ir gražiai pasako: „Atsiprašau, ar galėtumėte prisidengti“. Tačiau turistai atvažiuoja į Dubajų poilsiauti, gyvena tam tikrose rajonuose, kuriuose vietinių yra tik 10 ar 20 proc.

Dar yra ramadanas, kuris trunka mėnesį laiko, vieną kartą per mietus.

Tuomet visi musulmonai nieko nevalgo, negeria nuo auštos iki saulėlydžio. Jei žmogus ramadano nesilaiko, gatvėse, prekybos centruose vis tiek negali laikyti rankose vandens butelio, išgerti gurkšnį arba kramtyti ką nors burnoje.

Visą mėnesį visos lauko kavines būna uždarytos, parduotuvėse neragaujamas joks maistas, vaikštant po prekybos centrą negeriama kava, o kai kuriose darbo vietose, jei kolegos – musulmonai, privaloma per pietų pertraukas paklausti, ar jie nieko prieš, jei valgysi“, – pasakojo Greta.

Paklausta, kuo skiriasi gyvenimas Dubajuje ir Lietuvoje, moteris vardino, kad visų pirma, einant gatvėje galima sutikti labai įvairų tautybių bei religijų žmones, antra, džiugina šilti orai ir saulėtos dienos.

„Čia yra labai saugu. Jei parke ant suoliuko paliksi „Iphone“ su kompiuteriu, sugrįžęs po pietų rasi juos ten, kur ir gulėjo.

Taip pat žmonės turi daugiau galimybių kilti karjeros laiptais darbo srityje. Lengviau gyventi ir šeimoms, rajonuose galima rasti net 20 skirtingų darželių su skirtingomis programomis, auklėtojos kalba angliškai, prancūziškai, itališkai, tik rinkis.

Minėtinas ir atsidavimas savo darbui. Čia nesutinkame padavėjų, administratorių be nuotaikos, visi šypsosi. Net jeigu dirbama viršvalandžius, žmonės nesiskundžia, „nevarto“ akių.

Kartais net ir prašyti nereikia, dauguma vertina savo pareigas ir atlieka jas tobulai. Neseniai su vyru buvome restorane.

Kol valgėme, vaikas nenorėjo sėdėti prie stalo, todėl administratorė be jokių prašymų paėmė dukrą ant rankų, šalia žaidė su ja.

Moteris neturėjo to daryti, jos darbas – pasitikti svečius prie įėjimo, bet ji tiesiog norėjo“, – pasakojo Greta.

Ėmėsi gudrybių norėdama patraukti indų tautybės vyro dėmesį

Pašnekovė prisiminė, kad sunkiausia atvykus į Dubajų buvo susikrauti visus daiktus į 50 kg lagaminą, liūdna buvo atsisveikinti su artimaisiais ir augintiniu. Tiesa, Greta džiaugėsi, kad lengvai sekėsi bendrauti anglų kalba, nuošalyje paliko ir savo drovumą.

„Buvo ne vieta ir ne laikas būti droviai. Reikėjo susirasti draugų, nes į nepažįstamą miestą atvykau viena, turėjau rasti kompaniją, su kuria galėčiau pažinti Dubajų.

Esu labai uždaras žmogus, todėl, kas susiję su ateities planais, pokyčiais, pasiekimais, mokslais, svajonėmis, stengiuosi nepasakoti. Gal todėl ir neturiu daug draugų, nes ne visiems tai patinka“, – prisipažino lietuvė.

Ne veltui ji teigė ilgai socialiniuose tinkluose nesidžiaugusi ir dukros gimimu bei vestuvėmis su mylimu vyru. Su juo Greta pasakojo susipažinusi stiuardesių mokymuose.

„Jis buvo priskirtas apmokyti mano grupę. Vos įėjo į kasę, mintyse sau pasakiau: „Atiduokite man šį vyrą, man jo reikia“. Ta charizma, humoro jausmas, kalbėjimo būdas, manieros, balsas, vertybės, man jame patiko viskas.

Tačiau grupėje buvau tokia sužavėta ne viena. Jis akivaizdžiai patiko dar dvejoms merginoms.

Pagalvojau, kad didelė konkurencija, todėl reikia pasirinkti strategiją. „Emirates“ avialinijoje dirba maždaug 20 tūkst. protingų ir gražių stiuardesių, o jis daugybę jų apmoko.

Nusprendžiau atkreipti dėmesį pasielgus kiek vaikiškai.

Parodžiau, kad jis man neegzistuoja. Nei pasisveikindavau, nei atsisveikindavau, o pertraukos metu, kai pasakodavo kokią istoriją, aš skaitydavau knygą arba naršydavau internete.

Nepalaikiau jokio akių kontakto, nesijuokiau iš jo istorijų“, – pasakojo moteris.

Vėliau vyras Gretai pasakojo, kad neapsikentęs tokio jos elgesio, priėjo prie trenerės, domėjosi, kodėl moteris su juo nekalba. Tokią patirtį, anot pašnekovės, sutuoktinis turėjo pirmą kartą savo darbo istorijoje.

„O mano tikslas buvo atkreipti dėmesį, juk gražių, protingų, linksmų jis yra matęs. Beje, visi žino, kokias teises turi studentai ir dėstytojai, todėl, kol jis mane mokė, nieko nesitikėjau. Pabaigusi stiuardesių studijas, vėliau nutraukusi sutartį su „Emirates“ avialinija, nusprendžiau susirasti jį socialiniuose tinkluose“, – toliau pažinties istoriją pasakojo Greta, neilgai trukus ji sulaukė ir savo simpatijos žinutės.

Tiesa, tarp jos ir vyro – nemažas amžiaus skirtumas, tačiau moteris sako nesuprantanti, kodėl kai kuriems žmonėms tai gali būti minusas. Anot jos, kiekvienas asmuo turi pasirinkimą, su kuo gyvena.

„Jeigu man netrukdo, kodėl tai rūpi kitiems? O kalbant apie amžiaus skirtumą galiu pasakyti, kad pavargau nuo tų jaunų vaikinų, kurie yra neišsilakstę, nesubrendę, nežino, ko nori.

Jie nuolat keičiasi, mąsto, ką pasakys jų draugai ar aplinkiniai. Be to, yra ir jaunų vaikinų, kurie turi šeimą, bet tai slepia arba sako: „Esu išsiskyrimo procese“.

Kaip tuomet pasakyti širdžiai, kai esi tokį įsimylėjusi: „Aš atsiprašau, bet jis užimtas, nežinojau, nustok mylėti, paverk, pakentėk ir praeis“. Taip ir būdavo.

Nesakau, kad nėra gerų, normalių vyrų, žinoma, kad yra, bet juos jau sutikusios kitos moterys. Kiekvienam savas laikas sutikti savo žmogų. Džiaugiausi, kad man jau pasisekė.

Praėję sunkiausią periodą mūsų santykiai dar labiau sustiprėjo, esu laiminga ir tai svarbiausia“, – šypsojosi Greta.

Laiminga santuoka ir sunkus nėštumas

Moteris pasakojo, kad jos vyras kilęs iš Indijos, tačiau kol kas Greta su dukra šioje šalyje nesilankė. Tiesa, čia po savo tėvų mirties nebuvo grįžęs ir jos sutuoktinis.

„Bet vieną dieną, kai dukrytė jau bus vyresnė, būtinai kartu nuvyksime. Mano vyras turi du brolius, vienas jų gyvena Indijoje, kitas Kanadoje bei JAV šiuo metu esančią sesę. Po vestuvių buvau tik sutikusi jo brolį ir šeimą“, – pasakojo Greta.

O paklausta, kaip jos tėvai reagavo, kai šeimai pristatė užsienietį sutuoktinį, Greta teigė, kad svarbiausia jiems buvo tai, kad vyras yra geras žmogus, gali aprūpinti jas, yra protingas, neturi blogų įpročių ir myli dukrą.

„Kontaktas ir bendros jų temos buvo tik laiko klausimas. Su mano tėčiu kalbasi apie maistą, o su mama apie apsipirkimą“, – juokėsi pašnekovė.

Greta teigė, kad išgyveno bene patį sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį, kai laukėsi dukros. Apie nėštumą moteris sužinojo praėjus mėnesiui po vestuvių, kai atvyko pasisvečiuoti į Lietuvą.

„Kai po dar trijų mėnesių grįžau į Dubajų, paaiškėjo, kad man turi būti atlikta operacija, jog išsaugočiau vaiką. Po jos, iki 38 nėštumo savaites pragulėjau lovoje, negalėjau atsikelti, net nuprausti veidą, rankas, atsistoti, kad bent sekundę pažiūrėčiau pro langą.

Tuo laiku niekam nenorėjau pasakoti apie praėjusias vestuves.

Buvo labai sunku ir man, ir mano vyrui, už pagalbą būsiu jam dėkinga visą gyvenimą. 6 mėnesius, kiekvieną dieną jis kėlėsi anksčiau, kad pagamintų man pusryčius, juos atneštų į lovą, susiruoštų į darbą, viską išvalytų ir nuneštų atgal, paruoštų man knygas, kompiuterį, pakrovėją, kad turėčiau veiklos, kol jis dirbs.

Po darbo iškart bėgdavo namo, ruošdavo man pietus, vėliau vakarienę. Esu veganė, todėl patiekalams paruošti reikėjo laiko, svarbu buvo įsitikinti, kad gausiu pakankamai vitaminų“, – prisiminė Greta.

Gimus dukrai šeima suteikė jai Indie Gaios vardą, tiesa, jį rinko ilgai, nes, anot Gretos, norėjo, kad mergaitė būtų vadinama išskirtinai. Kiekvieną dieną moteris kartu su vyru peržiūrėdavo bene 100 vardų.

„Nesvarstėme apie dvigubą vardą, bet tą dieną, kai atradome Indie ir Gaia, pasižiūrėjome vienas į kitą ir supratome – tai yra tai, ko norėjome.

Indie Gaia yra puikus atspindys mūsų dvejų religijų, šalių, iš kurių esame kilę. Indie – JAV kilmės vardas, reiškiantis „nepriklausoma“, o Gaia – graikiškas, reiškiantis „žemė“, Graikų mitologijoje Gaja buvo ir motina deivė, žinoma kaip „žemes motina“.

Norėjome, kad vaikas augdamas kiekvienoje šalyje jaustųsi laisvai, o vardas nesukeltų sunkumų. Tokio vardo neišgirsite Baltijos valstybėse, o gal net ir Europoje.

Šiais laikais išsirinkti vaikui vardą vis sunkiau, norisi reto ir tobulo“, – atvirai sakė pašnekovė.

Moteris pastebėjo, kad gimus dukrai kardinaliai pasikeitė ir šeimos gyvenimas, ateities planai. Rytas prasideda tada, kada nori judviejų dukra, dienos veiklos taip pat, anot Gretos, priklauso nuo vaiko nuotaikos.

„Jei su vyru sergame, esame be nuotaikos ar turime darbo reikalų, vis tiek stengiamės daryti viską kartu. Esu dėkinga savo dukrai už tai, kaip ji atrodo, už tai, kaip elgiasi, už pirmuosius žingsnius, žodžius, visus „pirmuosius“ kartus, kuriuos man ji suteikė.

Taip nebūtų nutikę, jei ne Ajay, kuris mus taip stipriai myli. Pirmą kartą tapome tėvais, neturėdami jokių žinių ir patirties, nesulaukiame pagalbos iš šeimos narių, nes jie gyvena užsienyje, todėl viską darome patys.

Sunkiomis akimirkomis nepuolame ieškoti pagalbos, todėl didžiuojuosi savimi ir savo vyru, mėgaujamės tėvyste“, – Delfi sakė Greta.

Paklausta, ar ateityje turi planų apsigyventi savo gimtinėje, ji teigė negalinti atsakyti. Moteris pasakojo galvojanti ne tik apie savo, bet ir dukros gerovę, nori, kad ji įgytų išsilavinimą, turėtų ir geras karjeros galimybės.

„Taip, aš pati turiu savo svajonių šalį, bet manau, kad ateityje pasidalinsiu, kaip man sekėsi pasiekti tikslą ir kartu su šeima joje apsigyventi“, – paslaptingai šypsojosi Greta.