Elena Varnauskaitė apie TV žurnalistės darbą: ir varlę bučiavau, ir tatuiruotę pasidariau

Žurnalistai E. Varnauskaitė ir Vilius Stankevičius yra vieni pirmųjų, kurie atsiduria svarbiausių šalies įvykių vietose – žurnalisto darbas niekados nebūna nuspėjamas ir pastovus

. Apie jį žurnalistai kalbėjo šio trečiadienio vakaro LNK laidoje „Šeškinės 20“.

Dauguma mums žinomų žurnalistų galėtų papasakoti, kad savo karjeras pradėjo pabaigę mokyklas ir universitetus, įgavę tam tikrų žinių.

Tačiau, kitaip negu daugumos žurnalistų, V. Stankevičiaus gyvenime žurnalistika atsirado dar paauglystėje – nuo mokyklos laikų, kai įkūrė mokinių televiziją, o vėliau jis važinėdavo su policijos pareigūnais po įvykius ir filmuotas medžiagas parduodavo TV kanalams.

„Raseiniuose įvyksta nelaimė ir skambina man, pavyzdžiui, iš LNK televizijos, sako, kad tavo kraštuose yra negerų dalykų.

Gal gali nuvažiuoti ir nufilmuoti? Važiuodavau, nufilmuodavau, o paskui pasidalydavau su TV kanalais.

Taip po truputėlį, metai iš metų, tapau žinomas kanalų vadovams ir dabar aš pats esu čia“, – savo patirtimi televizijoje nuo dvyliktos klasės Vilius dalijosi laidoje „Šeškinės 20“.

Panašu, kad mažai kas norėtų kiekvieną dieną tirti ir aiškintis kriminalinius įvykius, bet V. Stankevičius prisipažįsta, kad šis darbas jam labai tinka ir patinka, nors visai nesiekė dirbti būtent su šia sritimi.

„Aš prisimenu, buvo kažkoks grožio renginys moterims.

Po to renginio, apie 23 valandą, gavau pranešimą, kad viename iš daugiabučio butų jau kurį laiką jaučiama smarvė.

Paaiškėjo, kad ten dešimt dienų išgulėjo žmogaus kūnas.

Tai buvo pats pirmasis mano kriminalinis įvykis 2015 m.

Atsimenu, grįžau iš to įvykio, negalėjau nei medžiagos žiūrėti, nei kažką daryti.

Nusprendžiau, kad tą dieną medžiagos nemontuosiu ir nieko su ja nedarysiu, pasiliksiu rytdienai. Tai buvo pats pirmasis mano kriminalinis įvykis“, – pasakojo žurnalistas.

Kitaip negu Vilius, žurnalistė E. Varnauskaitė studijavo ir mokėsi visai kitos specialybės, nors būdama paauglė jau žinojo, kad jos svajonių darbas – tapti žurnaliste.

„Labai mėgstu kalbėti su žmonėmis, bet pati įstojau į kultūros istoriją ir antropologiją, nes tėvai sakė, kad reikia turėti normalią profesiją.

Žurnaliste dirbu jau dešimt metų, daug metų dirbau portaluose, rašiau apie žvaigždes.

Prieš pusantrų metų užsimaniau iššūkių, pasiūlė į televiziją ateiti. Ir mane pirmą savaitę išsiuntė tiesiai į kriminalą Vilniaus rajone.“