Geriausios lauktuvės Kenijos kaimelyje - miltai

„Atostogos Kenijoje - tai spalvų ir saulės atradimas kūnui ir sielai. Šalis, užburianti savo įvairumu ir keičianti suvokimą apie žmogaus gyvenimą. Ar tai būtų pažintis su Indijos vandenynu, ar su safariu - ten nuvykti būtina visiems užkietėjusiems keliautojams, ir ne tik“, - sako neseniai iš Kenijos grįžusi „Lyg Sapne Photography“ įkūrėja, fotografė Emilija Juškovė ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais dalijasi įspūdingais vaizdais ir pasakojimu iš šios šalies.

Į Keniją Emilija skrido su vyru ir penkiamečiu sūnumi. Nors skrydis iš Vilniaus truko 10,5 valandos (įskaitant techninį sustojimą Egipte kuro papildymui), sūnus šį iššūkį puikiai atlaikė.

"Hakuna Matata - vietiniai mums kartojo, kai labai kažkur skubėdavome. Šis žodis puikiai apibūdina Afrikos gyvenimo ritmą, kurį matėme tiek pro transporto langus, tiek bendraudami su Kenijos gyventojais.

Mes, lietuviai, savo žodyne tikrai sunkiai rastume žodį, apibūdinantį visą tą laiko tėkmės nebuvimą, poilsiavimus ir gulinėjimus po palme, gyvenimą be streso. Kelionės metu daug kur viskas vykdavo numatytu laiku, bet pati gyvenimo tėkmė ir mus privertė tapti bent savaitei Hakuna Matata", - įspūdžiais iš Kenijos dalijasi lietuvė.

Pasak jos, labiausi įsiminė apsilankymas kaime.

"Nugirdome, kad viešbučio darbuotoja gali aprodyti mums savo kaimelį. Taip keturiese įsėdome į tuktuką ir nulėkėme į vietinę krautuvę nupirkti maisto gyventojams. Žinojome, kad saldainių pirkti nepatartina, bet Tina (vardas pakeistas) paprašė mūsų nupirkti ir jų, kadangi vienam vaikui teks tik po vieną saldainį.

Nuvežėme 50 kg miltų ir kitokių vaišių. Sūnelis labai norėjo padovanoti savo piešinių ten gyvenantiems vaikams. 5 piešiniai per sekundę ištirpo tokioje gausoje. Nė vienas neplyšo, bet labai greit buvo paslėptas kaip vertingiausias kada nors gautas dalykas", - pasakoja keliautoja.

Pasak jos, visi labai noriai bendravo ir norėjo nusifotografuoti.

„Matant tokį didelį kontrastą, kilo daugybė minčių ir svarsčiau, ar turėčiau tai įamžinti su fotoaparato kamera, bet manau, kad ten planuojantys vykti turi pamatyti skirtingas Kenijos puses ir nepamiršti bent minimaliai prisidėti prie čia dirbančių ir gyvenančių žmonių“, - sako Emilija.

Lietuvius į kaimelį palydėjo viešbučio darbuotoja Tina. Tai jos kaimas, kuriame ji augina savo 3 vaikus (9, 7 ir 2 metų amžiaus). Jos vyras ją paliko ir rado kitą moterį, todėl šeima rūpinasi ji, jos mama ir brolis. Gyvenimo sąlygos sunkios, bet ji stengiasi ir padeda ne vien sau, bet ir kitiems.

„Čia gyvenantiems labai reikalingi miltai maisto gamybai. 46 šeimos gavo po paketėlį. Visi sveikinosi sakydami “Čiao!" Supratome, kad italai čia kartais užsuka.

Užsibuvome ten neilgai, padalinome vaišes, įamžinome kelis portretus, pamatėme tai, ką galime papasakoti jums, būsimi keliautojai", - pasakoja lietuvė.

Planuojantiems ten keliauti ji palinkėjo nepamiršti palikti arbatpinigių, atvežti kanceliarinių priemonių vaikams (flomasteriai, pieštukai, popieriaus lapai, sąsiuviniai) arba tiesiog apsilankyti viename kaimelyje ir nuvežti maisto.

„Tai jums kainuos vieną apsilankymą restorane. Mums tai nei daug, nei mažai, o jiems tai - soti šeima“, - akcentuoja fotografė.

Pasak lietuvės, keliavimo trukmė Kenijoje ilga dėl lėtai judančių transporto priemonių ir vietinių galiojančių savų taisyklių.

"Pypseni - visi traukiasi iš kelio. Kartais prireikia 5 pypinimų, bet taip daro visi ir praktiškai niekas dėl to nepyksta. Eismas, kaip ir vairas, kita puse nei mūsų. Retsykiais lekiantis vairuotojas pristabdo, praleidžia į kelią išbėgusią ožką, karvių bandą, asilus ar kupranugarius, arti kelio einančius ar miegančius žmones.

Maži versliukai klesti. Pakeliui matėme daugybę turgaviečių, prekeivių, degančių laužų ir deginamų šiukšlių. Namai sulipdyti iš raudono molio. Geresnės lūšnos su stogais iš plokščių, skurdesnės - iš palmių lapų ir kitokių šapų, vienas kitas geresnis dviaukštis namukas su įstiklintais langais, aptverta teritorija ir vartais. Vištos, kalakutai, ožkos ir jokių šunų. Vaikai ir suaugę mojuoja pamatę mūsų autobusą, pasigirsta kelis kartus riksmai - Mzungu! (seniau klajoklis, bet šiomis dienomis vadinamas baltas žmogus)", - įspūdžius pasakoja fotografė.

Pasak jos, gatvėse parduoda kas ką gali ir kaip kas gali. Nuo kokosų, arbūzų, mangų, pasiflorų, bulvių iki medinių lovų rėmų, išpuoštų nuostabiausiais raštais, spalvingų rūbų, cementinių tvorų ir motociklų.

„Sausis - sausasis sezonas. Viskas žaliavo po liūčių. Daugybė palmių ir krūmokšnių, vienas kitas baobabas“, - gamtą apibūdina lietuvė.

Viešbutis „Sandies Malindi Dream Garden“, kuriame apsistojo lietuvių šeima, pasak jų, buvo tikras rojaus kampelis.

„48 numeriai aplink baseiną ir praktiškai visi kambariai buvo rezervuoti lietuviams. Švaru, gražu ir modernu, kambaryje kondicionierius - tikra atgaiva. Visas personalas mandagus ir paslaugus, neįkyrus. Maisto pasirinkimas (vegetariškos opcijos) 10/10. Spa kampelis taip pat. Paplūdimys saugomas. Indijos vandenynas ryte nuslinkęs, vakare vėl grįžta atgal. Kadangi į jį išsiliejo upė po liūčių, vanduo buvo ne toks skaidrus. Skaidriame vandenyje maudėmės plaukdami į oazes laivu. Savo krante gulinėjome po palmėmis gultuose, gėrėme šviežius kokosus ir vaikščiojome palei pakrantę“, - pasakoja keliautoja.

Taip pat lietuviai Kenijoje išbandė Tsavo nacionalinio parko safarį, aplankė įspūdingą kanjoną, per atoslūgį pasivaikščiojo Indijos vandenyno dugnu.

Daugiau Emilijos nuotraukų ir pasakojimų rasite: lygsapne.lt

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder