Nustebau gavusi laiškelį iš akademiniuose sluoksniuose besireiškiančios ponios Julijos: „Man juokinga, o gal labiau liūdna, kai socialiniuose tinkluose daug kas savo portretus padabino rėmeliais su užrašu „Tikiu mokslu“.
Kuriuo mokslu, apie ką - mokslu? Neturiu teisės spręsti apie įvairių mokslų lygmenis Lietuvoje. Tik apgraibom žinau, kaip tampama profesoriais... Kartais ir plagijuojant kažkieno jau atliktus darbus.
Kartais, tik kartais, plagiatoriai įkliūva. Bet kiek tokių „profesorių“ toliau sėkmingai profesoriauja? Tai ir galvoju - ko verti pareiškimai „Tikiu mokslu“?“ Skaudoka replika. Tuo labiau kad profesoriai aršiai kaunasi ir viešose erdvėse, negailestingai niekindami kolegas.
Kas nutiko Lietuvoje, kad visiškai praradome autoritetus? O ir kadaise turėti dažnai trypiami labai jau mėšlinais batais... Beje, trypiami ne tik mažytėje Lietuvoje. Žirgliojama ir per einšteinus su niutonais. Ir ant pjedestalų užkeliami visai kiti guru bei ekspertai...
„Meilė visa pakelia. Meilė neišpuiksta. Meilė kantri. Meilė gailestinga. Meilė su džiaugsmu pritaria tiesai. Meilė atleidžia. Meilė sustiprina. Meilė supranta. Meilė visko viliasi.“
Ne, čia visai ne maldelė iš „Meilės žodžio“ susibūrimo. Beje, - kažkaip nieko apie tą sambūrį nebegirdžiu. Dabar madingi visai kitokie sambūriai - ne meilingi, o protestiniai.
Juos kažkas taikliai įvardijo „antikaspapuola“: nėr suoliuko - bamba, pastato - dar labiau bamba. Na, čia tokios buitinės smulkmenėlės. Kur kas liūdniau, o kartais net ir baisu, kaip kalasi „antikaspapuola“.
Taip pat akademinius sluoksnius pažįstanti ponia viešai išpažino: „Pagalvojau apie intelektualus, - jie šiandien taip pat lengvai apgaunami: užtenka įkelt į feisbuką foto „Oriai vaikštau po Veneciją“ arba „Manhetene oriai geriu kavą pakeliui į Kolumbijos universitetą“.
Ir jie viską supranta pažodžiui, nepagalvodami, kad oriai gyvenu hostelyje su penkiais svetimais žmonėms, kad tas kavos puodelis - vienintelis, kurį per išpardavimą ten nusipirkau, kad skridau į Italiją pigiausiu reisu, o paskui šešias valandas kračiausi autobusu į Liublianą, o Venecijoje vairuotojas sustojo pusvalandžiui parūkyt, tuomet ir nusifotografavau su tuo kavos puodeliu.
Ir kad manęs niekas nesiuntė “pagal erasmus„. Ir man reikėjo parašyti 40 paraiškų, kad iš jų bent dviem gaučiau minimalų finansavimą biudžetinėms avialinijoms ir pigiausiam hosteliui, na, ir dar vienam puodeliui kavos.“
Esti ir tokių, vaikščiojančių mokslų takais. Keletą pažįstu. Vaikščioti pradėjo vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę. Apsukruoliams labai greitai tapo prieinami geriausi pasaulio universitetai.
Tebevaikšto tais mokslų takais, dėl paukščiuko surašydami ataskaitas... O jos rimtu mokslu net nekvepia. Tai ir galvoju - tikėti ar netikėti tuo mokslu?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą