Iš ąžuolo – Lietuvos ir tikėjimo istorija

Iš daugiau nei toną sveriančio ąžuolo išdrožtame kūrinyje susipina tikėjimas, Lietuvos simbolika ir Telšių vyskupijos istorija. Viršutinėse nišose bus įkelti Rūpintojėlis ir Švč. Mergelė Marija, žemiau iš vynuogių ornamento išryškėja Lietuvos kontūras, o pagrindiniu akcentu tapo Telšių vyskupijos 100-mečio ženklas.

– Donatai, nuo ko prasidėjo šio koplytstulpio idėja?

– Net pats negaliu normaliai paaiškinti. Idėja kažkaip atsirado iš niekur. Paėmiau arklio pasagą, apipiešiau į vieną pusę ir į kitą – taip gavosi pradžia.

Man buvo labai svarbu, kad kūrinys būtų mano išgalvotas, o ne nukopijuotas ar kažkur nužiūrėtas. Prieš imdamasis didžiojo ąžuolo pasibandžiau ant mažesnio, maždaug metro aukščio. Pajutau, kad galiu ir spėsiu.

– O koks buvo tas didysis ąžuolas?

– Drūtas ir sunkus – apie 1,2 tonos. Be technikos jo nei paneši, nei paversi. Dar ir labai susuktas, pilnas vinių, vielos, net švino kulką radau. Tokie medžiai dažnai tampa malkomis, nes gadina stakles ir pjūklus.

Reikėjo pirmiausia nužievinti, išdžiovinti paviršių. O tada jau prasidėjo tikrasis darbas. Kai kuriuos kaltus teko pasidaryti pačiam, smulkiems darbams naudojau mini graverius ir frezas. Kadangi mėgstu smulkius darbus iš akmens, medį skaptuoti buvo net lengviau, tačiau laiko trūkumas neleido įgyvendinti visko, ką buvau sugalvojęs.

– Ąžuolas atkeliavo iš Jaunių kaimo. Jūsų pavardė – Jaunius. Ar tai atrodo prasmingas sutapimas?

– Taip. Žmogus, kuris man jį padovanojo, pasakė: „Gražiems, kilniems darbams...“ Tie žodžiai įstrigo. Dabar atrodo, kad medis tikrai atkeliavo tam, kam buvo skirtas.

– Ką norėjote papasakoti pačiu koplytstulpiu?

– Norėjosi, kad kiekviena detalė turėtų prasmę. Viršuje bus Rūpintojėlis ir Marija, žemiau – Lietuvos kontūras, išaugantis iš vynuogių ornamento. Centre – Telšių vyskupijos 100-mečio ženklas.

Norėjosi sujungti tikėjimą, Lietuvą ir vietos istoriją, kad tai nebūtų vien gražus medžio drožinys.

– Rūpintojėlis ir Marija jau išdrožti. Jie į savo vietas bus įkelti rugpjūčio 15-ąją.

– Taip. Ir čia atsiranda dar viena graži prasmė. Žolinė yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Todėl simboliška, kad būtent tą dieną Marija bus įkelta į savo vietą koplytstulpio viršuje.

Rugpjūčio 15-ąją prie Vilkyčių Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios koplytstulpis bus pašventintas. Tada visos jo dalys turėtų susijungti į vieną visumą.

– Sakėte, kad šiame darbe liko ir dalis Jūsų paties gyvenimo.

– Teko atiduoti daugiau, negu galiu ir daugiau, negu turiu. Sunku nupasakoti tą ąžuolo dulkių skonį ir kvapą – akys pilnos dulkių, kosulys, čiaudulys...

Bet yra ir daugiau. Šie metai nelengvi, daug abejonių. Kartais nebesuprantu, ar beūkininkauti, ar jau laikas kabinti raktus nuo traktoriaus ir važiuoti kitur dirbti.

Tos dvejonės kažkaip ir sudėtos į šį koplytstulpį. Buvo karšta – dirbti ūkyje negalėjau, todėl ėjau skaptuoti. Lijo – ūkyje dirbti negalėjau, vėl ėjau skaptuoti. O kai ir širdis sustreikavo, tada apskritai nieko kito nebedariau – tik skaptavau.

– O ko norėtumėte, kad žmogus, sustojęs prie koplytstulpio, jame pamatytų?

– Nežinau, ar galima žmogui pasakyti, ką jis turi pamatyti. Vienas pamatys Lietuvos kontūrą, kitas – vynuoges, dar kitas sustos ties Rūpintojėliu ar Marija.

Man svarbiausia, kad žmogus bent trumpam sustotų. Kad pažiūrėtų, pagalvotų, gal net pasimelstų.

Tada medis jau atliks savo darbą – stovės ir tyliai pasakos.

O rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, iš Jaunių kaimo atkeliavęs ąžuolas, Donato Jauniaus rankomis virtęs koplytstulpiu, Vilkyčiuose susies medį ir žmogaus darbą su tuo, kas nukreipta aukštyn – tikėjimu, Lietuva ir viltimi.