Taip, esame emociškai išsitąsę, susipykstame net su pačiais artimiausiais, bičiuliais. Ne, ne - ne dėl esmės, suprasdami, kokia tai beprotybė griauti ir naikinti tai, kas sukurta, žudyti žmones. Pykstamės todėl, kad dėl įvairių priežasčių esame skirtingai informuoti.
Kol oficialūs šaltiniai teigia vienokius duomenis, iš žmonių Ukrainoje, išgyvenančių pragarus, jau sužinome, ką šie spėjo pajusti savo kailiu. Kai Kijeve jau antrąją karo dieną apšaudė 16 aukštų gyvenamąjį namą (pažįstamos atsiuntė garso įrašą), žinoma, pašiurpau.
Žinoma, šia autentiška žinia pasidalijau su drauge. „Ką čia nesąmones pliurpi, - putlerinė armija už keliasdešimties kilometrų nuo Kijevo“, - suniekino mano informaciją. Juk apie viską dar tebesprendžiame pagal II pasaulinio karo „normatyvus“.
Jie dabar visai kitokie. Ne, su bičiule mirtinai nesusiriejome, nes ji pati greitai tuo, ką sakiau, įsitikino. O toji pažįstama Ukrainos sostinėje yra tvirtai apsisprendusi - niekur iš savo namų 16 a. name neis ir nevažiuos.
„Geriau žūsiu kare. Jeigu apginkluotų, tai ir į mūšį patraukčiau“, - kupina ryžto.
O štai jos dukterėčia, gyvenanti kitame Kijevo gale, su vaiku paskubėjo išvažiuoti į kaimą pas gimines. Buvo įsitikinusi - keliom dienom. Tad paliko katytei kiek ėdalo ir išvažiavo, kol dar nebuvo atkirsti keliai.
Kai praėjo šešios dienos, ji prašė tetos, tos mano pažįstamos, priglausti katytę pas save. Nors važiuoti į kitą Kijevo galą pavojinga, bet toji kijevietė ryžosi. Kai rašau šias eilutes, dar nežinau, kuo jos žygis baigsis...
O mes Lietuvoje, jausdami bejėgystę prieš karo beprotybę, jei pajėgiam, aukojam, savanoriaujam, dalyvaujame akcijose ir mitinguose.
Kas tų jėgelių ar ir galimybių neturi, bejėgystę „užmušinėja“ savaip: dailininkė į šiukšlių kibirą išmetė rusų gamybos tapybos dažus, garbaus amžiaus dama, skambinusi skilčiai, pranešė: „Ant karklų šakelių pasikabinau Lietuvos ir Ukrainos vėliavikes ir kasdien, uždegusi žvakeles, po kelis kartus meldžiuosi - ir už ukrainiečius, ir už Lietuvą, o ir visą pasaulį. Meldžiuosi, nes nebeturiu jėgų į mitingus, net bažnyčias bėgioti.“
Pozicija bent sau... O dar viena ponia pranešė su vyru buvusi Klaipėdos muzikinio teatro premjeroje „Undinė“ ir dar važiavę į Palangą pasiklausyti Asmik Grigorian.
„Visada reikia džiaugtis kiekviena diena, o dabar - ypač, nes juk nežinome, kas mūsų laukia.“ Nei patvirtinsi, nei paneigsi, kai esi bejėgis iš tiesų dalyvauti mušti beprotybės kortą...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą