Kai nieko nebenori...
"Aikštėje prasilenkiu su dviem senjorom. Lėtai po skėčiais plaukia per dulksną. Orelis ne kažką. Viena ugninių, beveik oranžinių plaukų, ryški, energinga. Kita blanki močiutė, net nespėjau pamatyti jokio įsimenančio bruožo, tik ilgą sijoną.
Pokalbyje dominuoja ne ji. Nugirstu tą pokalbį.
Ugninė: O žinai, kas man rūpi?
Blankioji: Hm?
Ugninė: Niekas man nerūpi! Taip pat Ugninė: O žinai, ko aš noriu?
Blankioji: (tyli)
Ugninė: O nieko aš nebenoriu!
Nuskubu tolyn. Vėliau gailiuosi, kad prasilenkdamas nepažiūrėjau į jų veidus. Ypač į tos Ugninės."
Aptikusi tokią p. Arnoldo „išpažintį“, pagalvojau, - kaip svarbu gyvenime bent KAŽKO norėti. Kad ir smulkmenos - ledų karštą vasaros dieną. Banalybė - ir pačios vasaros, kurios kaip ir gandrų pradedame laukti grįžtančių vos jiems išvasnojus...
Tuščių salių sindromas
O štai senjorų statuso ponas Antanas turi daug pageidavimų ir norų.
Paskambinęs pirmiausiai surengė egzaminą: „Ar žinote Andrė Riju?“ Ačiū Dievui - apgraibom kažką, nes „jutūbėj“ klausiausi kelių jo koncertų.
Po pokalbio su p. Antanu dar pasidomėjau jo biografija: „Andrė Riju (ol. André Léon Marie Nicolas Rieu; g. 1949 m. spalio 1 d. Mastrichte) - Nyderlandų dirigentas ir smuikininkas, spaudoje vadinamas “Valso karaliumi" po Johano Štrauso.
Mokėsi Lježe, po to Mastrichte, 1977 m. baigė Briuselio konservatoriją. Grojo antruoju smuiku savo tėvo vadovaujamame Limburgo simfoniniame orkestre.
Įkūręs Mastrichto solinį orkestrą, pradžioje susidedantį vos iš kelių muzikantų, Riju grojo su jais olandų senelių namuose, atlikdamas Vienos valsą. 1987 m. Riju įkūrė Johano Štrauso orkestrą, pradžioje jį sudarė 12 atlikėjų.
1992 m. orkestras įrašė pirmąjį diską „Linksmų Kalėdų“.
1994 m. Antrojo valso iš Dimitrijaus Šostakovičiaus Siuitos estradiniam orkestrui įrašas Riju ir jo naująjį kolektyvą išgarsino visuose Nyderlanduose, o antrasis albumas „Štrausas ir kompanija“ - visame pasaulyje." Toks tatai būtų Andrė Riju dosjė. Didelį įspūdį paliko koncertai senelių namuose...
Toliau Riju su savo orkestru plačiai gastroliavo po pasaulį, išleisdamas iki septynių studijinių ir koncertinių albumų per metus, padidino orkestrą iki 50-55 muzikantų.
Na, o per p. Antano „egzaminą“ pasakiau tik tiek, kad jo koncertų klausiausi „jutūbėje“.
„Ką ta „jutūbė“, - suniekino p. Antanas. Ir pranešė - su žmona ėjęs kino žiūrėti. Apie Andrė ir jo bei orkestro pasiklausyti.
„Kino salėje buvome dviese - aš ir mano žmona. Negi žmonėms neįdomu pasiklausyti geros muzikos už kelis eurus, kai jo orkestro klausomasi už kelis šimtus kainuojančius bilietus?" - įsiaudrino p. Antanas.
Kažkada panašiai įsiaudrindavau ir aš, kai kino šedevrų ar dokumentikos pasižiūrėti susirinkdavome trys-penki žmnonės, kai kur nors Vilniuje ar Kaune kino salės nebuvo pajėgios sutalpinti žiūrovų...
Specifinė ta Klaipėdos publika. Teatrus ir kinus, dažnai ir net Radži koncertus nurungia alaus bačka. Prie jų minių niekada nepristinga...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą