Grenlandija - vieta, kur galima paragauti banginio lašinių

A. Gražulis iš viso jau yra aplankęs 114 Jungtinių Tautų narių, taip pat keletą nepripažintų valstybių ar kvazivalstybinių darinių.

„Tiek kelionės, tiek pigių bilietų paieška - mano pomėgis“, - sako A. Gražulis.

Arūnai, kada lankėtės Grenlandijoje? Ar keliavote savarankiškai?

Grenlandija yra viena temų, tinkamų erzinti norvegus, kaltinant juos didžiausia istorine apgaule - juk kaip kitaip pavadinti žmones, kurie didžiausio ledyno padengtą salą pavadino „žaliąja žeme“?

O jei rimtai - mano kelionė į Grenlandiją buvo tarpinis variantas tarp organizuotos ir savarankiškos kelionės. Grenlandija - brangi kryptis, bilietai retai kada kainuoja pigiau nei tūkstantį eurų. Viešbučių kainos, švelniai tariant, skandinaviškos. Maisto kainos nuotaikos nekelia ne vien suvalkiečiui. 

Kaip tik JAV prezidento pastangų įtikinti Daniją atiduoti Grenlandiją įkarštyje po ranka papuolė visai padorus „Air Greenland Travel“ kelionės paketo pasiūlymas. Kaina už aviabilietą iš Kopenhagos į Nuką ir keletą naktų viešbutyje buvo beveik du kartus mažesnė nei perkant atskirai. Veiklą saloje buvo galima organizuotis patiems arba įsigyti organizuotas ekskursijas. Tai paskatino greitai priimti sprendimą.

Keliavome dviese su žmona - tai palengvino ir kelionės planavimą, ir siekių suderinamumą. Keliavome rugpjūčio pabaigoje, galima sakyti, vasaros įkarštyje, net ir pagal Grenlandijos standartus. Likus savaitei iki mūsų kelionės termometrai Nuke rodė 18 laipsnių ir vietiniai kalbėjo apie neįprastą karštį. Vėliau, jau mūsų vizito metu, atvėso iki rugpjūčiui tipinių +10.

Ar Grenlandija atitiko jūsų įsivaizdavimą, lūkesčius?

Kadangi abu jau ne kartą esame lankęsi arktiniuose regionuose, kelionėje matyti vaizdai nebuvo didelis atradimas. Grenlandija - skurdžios gamtos, šalto klimato, tačiau kartu - kultūriškai labai įdomus regionas. Beveik visa, 2 mln. kvadratinių kilometrų dydžio - t. y. 33 kartus didesnė už Lietuvą - sala yra padengta ledu, vietomis siekiančiu 3 km storį. 

Gyventi tinkamas tik apie šeštadalis salos - akmenuotos pietinės ir vakarinės pakrantės. Žemės ūkiui naudojamas tik apie vienas procentas teritorijos - maždaug trečdalis Lietuvos dydžio. Siaurose pakrantės ruožuose įsikūrę kiek mažiau nei 60 tūkst. gyventojų, dauguma jų - į salą XV a. atsikėlusių inuitų (kalalit) palikuonys, apie dešimtadalį - iš Europos atsikėlę danai.

Pakrantėje galima suskaičiuoti keletą dešimčių gyvenviečių. Tikslus atsakymas į klausimą, kiek Grenlandijoje yra miestų, priklauso nuo to, ką laikysime gyvenviete - nors mūsų vizito metu sostinė Nukas džiaugėsi sulaukęs dvidešimttūkstantojo oficialaus gyventojo, kitos gyvenvietės yra gerokai mažesnės - antrajame pagal dydį - Sisimiute - priskaičiuojama apie penkis tūkstančius, nors yra ir tokių gyvenviečių kaip 47 oficialius gyventojus turintis, už dvejų valandų kelio nuo Nuko esantis Kapilisitas.

Vietos gyventojai - inuitai ir danai, atrodo, gyvena kiek skirtinguose pasauliuose. Danai, kaip ir dauguma kitų atvykėlių, gyvena miestuose, dirba inžinerinius darbus. Inuitai gyvena tiek miestuose, tiek išlaiko pusiau klajoklišką gyvenimo būdą. Tarp šių dviejų gyvenimo būdų yra daug tarpinių variantų.

Jų geriausią iliustraciją sutikome už gero šimto kilometrų nuo sostinės - iš kalnų į nedidelį kaimelį grįžinėjusi dano ir inuitės šeima nešėsi tiek mažą vaiką (ant tėvo pečių), tiek ir nuluptą bei ką tik išdarinėtą elnio skerdieną (ant moters pečių). Iš paskos juos sekė dvi paauglės mergaitės, besinešusios medžioklinį šautuvą su labai rimtu optiniu taikikliu. Inuitė maloniai nusišypsojo, parodė laimikį ir leidosi nufotografuojama bei labai ramiu balsu paaiškino, kad kiek toliau, už kalno, yra ir daugiau elnių. Suprask - turėtų pakakti ir mums.

Salą prieš daugiau nei tūkstantį metų atrado norvegai, kurie iki XVI amžiaus iš jos jau buvo pasitraukę. Arba išmirę - kolonistų pėdsakai tuo metu tiesiog išvyksta. Kažkuriuo metu po norvegų į salą atsikėlė dabartiniai jos autochtonai - inuitai. XVIII amžiaus viduryje savo teises į salą pareiškė Danija. Pastaroji čia įkūrė kolonijinius centrus (Nuko senamiestis ir yra tai, kas dar vadinama kolonijiniu uostu), platino krikščionybę. Kartu danai sukūrė dviejų lygių visuomenę, kur inuitai, net ir gavę danišką išsilavinimą, faktiškai negalėjo užimti aukštesnių pareigų. 

Apskritai, daniška kolonijinė sistema buvo gana įdomi - jau XIX a. jie sukūrė savotišką vietinių apsaugos nuo didelio skurdo sistemą, tačiau kartu nustatė monopolinę vietos gamtos gėrybių supirkimo ir prekybos importuojamomis prekėmis sistemą, iki 1953 m. neleido turistams lankytis saloje.

Dabar Grenlandijoje gyvena daug atvykėlių, dirbančių inžinerinio pobūdžio darbus. Daugiausiai tai danai, kiti skandinavai, yra olandų, vokiečių, filipiniečių, net ir lietuvių. Atvykėliai dažniausiai užsiima inžineriniais darbais - jie yra jūreiviai, mechanikai, orlaivių pilotai. Didelės dalis aukščiausio lygio vadovų - taip pat atvykėliai.

Beje, kelias Grenlandijoje - subjektyvi sąvoka. Salos reljefas - kalvotas, su pelkėtomis žemumomis, pilnas įvairaus stambumo akmenų - tikrai ne tai, kuo būtų galima toli nuvažiuoti net ir visureigiu. Ilgiausias kelias - apie pusantro šimto kilometrų ilgio žvyrkelis tarp Kangerlusako ir Sisimiuto. Kur kas patikimesnis susisiekimas yra vandeniu. Vandeniu pakrantės gyvenvietės yra aprūpinamos kuru ir maistu - tam plaukioja keletas apie 100 metrų ilgio laivų.

Lėktuve į Grenlandiją sutiktas tokio laivo mechanikas papasakojo apie dviejų savaičių trukmės pamainą, kurios metu jie aplanko keliolika gyvenviečių. Greta krovininių laivų egzistuoja apie savaitės trukmės keleivinis maršrutas pagal vakarinę salos pakrantę, kur laivas su miegamosiomis vietomis tarnauja kaip tolimojo susisiekimo traukinio analogas.

Greičiausias, bet ir brangiausias susisiekimo būdas - lėktuvai. Antrojo pasaulinio karo metu salos kontrolę perėmę ir kaip tranzitinę bazę kariniams kroviniams į Europą naudoję amerikiečiai paliko gana tankų aerodromų tinklą. Jį sėkmingai vystė Danija, o vėliau - ir Grenlandijos autonomija. Todėl bet kurį didesnį miestelį galima greitai pasiekti oru.

„Greitai“ nereiškia „pigiai“ - valandos trukmės skrydis ryškiai raudonu (avarinio nusileidimo atveju gerai matosi ant sniego) lėktuvu kainuos bent pusantro šimto eurų, o norintieji suskraidyti į šiaurinę salos dalį, pvz., Narsursaką ar Kanaaką, turėtų džiaugtis išleidę mažiau nei keturženklę sumą.

Kas iš šios kelionės įstrigo labiausiai? Kas labiausiai sužavėjo? O kas nuvylė?

Vienas didesnių kelionės netikėtumų - Nuko centre esančio daugiabučio antro aukšto balkone kabanti istorinė Lietuvos vėliava. Tai, beje, buvo vienintelė kelionės metu matyta ne Grenlandijos vėliava. Taip sakydamas abejoju, ar mačiau Danijos vėliavą. Dar labiau netikėta už gero šimto metrų buvo susitikti to buto šeimininką - į salą komandiruotą lietuvį, mus užkalbinusį gatvėje ir spėjusį pasiskųsti tuo, kad mieste nėra ką veikti.

Kitas netikėtumas - inuitė juvelyrikos pardavėja. Apžiūrinėdami daugiau nei 3,7 mlrd. metų senumo rausvus akmenukus - Grenlandijoje kasamus, ko gero, seniausius Žemėje randamus rubinus - išsikalbėjome ir ji pasipasakojo... prieš keletą metų buvusi Lietuvoje. Dar didesnis nustebimas kilo pardavėjai pradėjus pasakoti apie jai patikusį Lietuvos miestą. 

Ne, ne Vilnių, apie kurį esame įpratę girdėti tokiais atvejais, o apie miestą iš K raidės. Mano spėjimas, kad pajūrio gyventoja lankėsi ir Lietuvos pajūryje, pasirodė neteisingas. Pasirodo, grenlandė nuo žiemos niūrumo vasario mėnesį vadavosi... Kaune. Aš, nors gimęs ir augęs Kaune, nepaisant šiltų jausmų gimtam miestui, negalėčiau prisiversti jo rekomenduoti turizmui žiemos viduryje, tačiau, pasirodo, grenlandėms (pašnekovė Kaune lankėsi kartu su mama) vasario Kaunas - puiki atgaiva nuo grenlandiškos žiemos.

Architektūros mėgėjai Grenlandijoje daug naujo neras - iki salos atsivėrimo pasauliui tebuvo statomi nedideli daniško stiliaus mediniai namukai.

Iš kalnų grįžusi dano ir inuitės šeima nešėsi tiek mažą vaiką, tiek ir nuluptą bei ką tik išdarinėtą elnio skerdieną. Iš paskos juos sekė dvi paauglės mergaitės su medžiokliniu šautuvu.

Yra gana smagi istorija apie tai, kaip 1940 m., po to, kai Daniją užėmė vokiečiai, salos valdymą perėmus amerikiečiams, į Nuką atvykęs JAV misijos vadovas nesėkmingai ieškojo vietos, kur galėtų įsikurti su nedidele savo komanda. Vieninteliu pakankamo dydžio namu pasirodė miestelio vaistininko namas, kurį pastarasis maloningai ir užleido.

Lietuvos, kaip ir daugelio sovietų įtakoje buvusių šalių, gyventojai atras kai ką artimo gimtinių urbanistiniams peizažams - miestų centruose dominuojančių (kiti pasakytų - juos bjaurojančių) XX a. šeštajame-devintajame dešimtmečiuose pristatytų gana niūrių daugiabučių. Danai tokiu būdu mėgino pusiau klajoklius inuitus paversti miestiečiais. Kiek sėkmingas buvo šis procesas - atskiras klausimas, tačiau pačių labai įvairi tokių daugiabučių būklė - nuo visai padoriai atrodančių iki daugiau ar mažiau apleistų - leidžia daryti tam tikras prielaidas.

Šiaip, panašu, kad vietos valdžia savo darbą dirba gerai - miestuose gatvės padengtos geros kokybės asfaltu, aplinka atrodo tvarkingai, saugiai. Didesniuose miestuose yra po vieną ar kelis muziejus, kuriuose tikrai gerai pristatoma faktais ir artefaktais negausi vietos istorija - raštas į šią salą atėjo tik 1743 m. ir kolonizatoriai vietos etnografija susidomėjo tikrai ne iš karto. Bendrą gerą įspūdį apie Grenlandijos gebėjimą tvarkytis greitai sugadina paieška internete - autonomijos valdžia gana dažnai įsivelia į korupcijos skandalus.

Kitas nusivylimo objektas - vietos virtuvė. Vietos restoranuose greičiau gausite picą su ananasais ar burgerį su Naujosios Zelandijos jautiena nei banginio (juos čia galima gaudyti) ar šiaurės elnio kepsnį. Net ir mūsų kulinariniu atradimu tapęs puikus, netoliese pagautas krabas ... nebuvo įtrauktas į restorano meniu. Vietos parduotuvėse galima sąlyginai nebrangiai nusipirkti elnienos, keleto rūšių žuvų, importuotos mėsos. 

Tam tikru atradimu tapo inuitų patiekalas, kurį galima pavadinti banginio lašiniais. Rūkytas banginio poodinių riebalų gabalas kainuoja apie 300 Danijos kronų (apie 40 eurų) už kilogramą ir pasirodė esąs puikus būdas šiurpinti tokio riebumo nesitikėjusiuosius.

Vasarą sunkoka pasimėgauti viena pagrindinių Grenlandijos pramogų - žygiai per ledynus ir sniego lygumas. Ledynai, žinoma, niekur nedingsta ir vasarą, tiesiog keliauti iki sniegynų tenka gerokai toliau.

Ar tai brangi šalis? Kokios kainos vietoje?

Grenlandija - brangi kryptis. Kai kurių dalykų kainos parduotuvėse gali būti itin didelės - tai taikytina visų pirma šviežioms daržovėms ir vaisiams. Brangoka ir restoranuose - už patiekalą reiktų tikėtis mokėti dvigubai tiek kiek Lietuvoje, alaus bokalo kaina prasideda nuo 12 eurų. Beje, yra ir vietoje verdamo alaus, gana lengvai nuspėjamu pavadinimu - Qayaq (kajakas).

Kita vertus, tokiu delikatesu kaip didžiulis snieginis krabas Nuko centre esančiame restorane galima pasimėgauti už kiek daugiau nei keturiasdešimt eurų, kas atrodo perpus mažiau nei Lietuvoje ar tik trečdalis to, kiek tai kainuoja JAV.

Keistoka buvo matyti parduotuvėse vaisių kainas, nurodomas ne už kilogramą, bet už vienetą - už obuolį ar apelsiną prašoma apie 80 euro centų. Kainos panašios tiek sostinėje, tiek ir mažuose kaimeliuose.

Grenlandija - brangi kryptis. Kai kurių dalykų kainos parduotuvėse gali būti itin didelės - tai taikytina visų pirma šviežioms daržovėms ir vaisiams.

Brangūs ir bilietai. Faktinis tarptautinių skrydžių monopolis priklauso į keletą Danijos miestų skraidančiai Grenlandijos aviakompanijai „Air Greenland“, nors 2007 m. skrydžius iš Reikjaviko pradėjo Islandijos aviakompanija „Icelandair“, o 2025 m. vasarą, du kartus per savaitę, iš Niujorko pradėjo skraidyti JAV aviakompanija „United“, o iš Kopenhagos - Skandinavijos „SAS“. Nepaisant to, kad kartais surengiamas ir vienas kitas skrydis į Kanadą, ekonominės klasės bilietas į penkių valandų trukmės skrydį iš Kopenhagos ar Niujorko retai kada kainuoja mažiau nei 1000 eurų.

Greta brangių skrydžių keliones apsunkina ir atšiaurūs orai. Beveik visa gyvenama teritorija yra vandenyno pakrantėje, kurioje orai keičiasi greitai ir neretai pasitaiko rūkai ar audros. Skrydžio perkėlimas kelioms valandoms ar atšaukimas yra visiškai įprastas reiškinys vietiniams, tačiau gali gerokai sukomplikuoti perspektyvas intensyvų tvarkaraštį susidariusiems keliautojams. 

Kaip tik vizito metu pasitaikė atvejis, kai jau skridusio „SAS“ lėktuvo pilotai nusprendė nesileisti audrų talžomame Nuke, o keleivius išleido už gerų dviejų valandų skrydžio esančioje Islandijos sostinėje. Vienintelė geroji šio reiškinio pusė - ramus vietinės aviakompanijos požiūris į tokias gamtos išdaigas, įskaitant ir pasirengimą suteikti viešbučius ar grąžinti už neįvykusį skrydį sumokėtus pinigus.

Didelės kainos yra tapusios vietos gyvenimo dalimi. Oficialiai vidutinis darbo užmokestis siekia apie 24 tūkst. Danijos kronų (3 340 eurų) iki mokesčių arba apie 1 900 eurų į rankas. Tai - gerokai mažiau nei kaimyninėse Islandijoje (apie 3 000 eurų po mokesčių) ar Kanadoje (~2 800 eurų) ar žemyninėje Danijoje (apie 3 100 eurų). Mus vežęs vandens taksi vairuotojas, jei taip galima vadinti nedidelio laivelio kapitoną, pasipasakojo dirbdamas laivų mechaniku tokią sumą uždirbantis per dvi savaites. Na, o savaitgaliais, atlikęs dar po du dviejų valandų trukmės reisus į abi puses, jis prisiduria dar panašiai tiek pat.

Ką patartumėte tiems, kurie planuoja savarankiškai vykti į Grenlandiją?

Atsakymas paprastas - vykite. Didžiausia pasaulio sala neužima aukščiausių vietų populiariausių lankytinų vietų sąrašuose, tačiau lankytojui siūlo galimybę pamatyti kitokį pasaulį. Vasarą tai puiki kryptis kelionėms po gamtą, medžioklei, žvejybai. Yra net nardymo galimybė, tiesa, primygtinai siūloma naudoti tik sausą hidrokostiumą. Žiemą - viskas taip pat, tik papildyta gausybe sniego pramogų. Pinigai - uždirbami, įspūdžiai - nepamirštami.