Gudobelės senolės atveria Klaipėdos krašto praeities puslapius (2)

Klaipėdos krašto želdynuose visa pilnatve skleidžiasi gražiausi sodų ir parkų kūriniai. Kiekvienais metais, birželio mėnesį, baltais-raudonais žiedais apsipila gudobelės. Šie medeliai pelnė krašto grožybių vardą, mena praeities svarbius įvykius ir iškilias asmenybes, tačiau atnaujinant žaliąsias erdves neretai pažeidžiamas želdynų puoselėtojų sumanymas ir kyla grėsmė prarasti gyvąsias krašto kultūros vertybes.

Tad pristatome pirmąjį straipsnį iš ciklo „Klaipėdos krašto istoriniai želdiniai“, kuriame papasakosime apie istorinę vertę turinčius Klaipėdos krašto augalus. Straipsnių ciklas kuriamas asociacijos „Klaipėdos žalieji“ užsakymu.

„Liepsnojantys medeliai“

Lietuvoje aptinkamos trys vietinių gudobelių rūšys: vienapiestė (Crataegus monogyna L.), miškinė (C. rhipidophylla Gand.) ir glotnioji (C. laevigata L.). Augalai auga kaip krūmas, o pasiekę brandą tampa tankiašakiais medeliais. Lapai ant ilgų kotelių, triskiaučiai, karbuotais pakraščiais, tamsiai žali, kai kurių veislių rudenį pageltonuojantys ar tampantys raudoni. Rūšies grožis atsiskleidžia medelius auginant atviroje saulės apšviestoje augavietėje. Žydi kekėmis, skydiniuose žiedynuose balti tuščiaviduriai penkianariai, rečiau rausvo atspalvio žiedai. Vasaros pabaigoje sunokina raudonus vienasėklius ar dviejų sėklų obuoliukus.

Labiausiai gudobeles garsina rausvažiedės atmainos. 1858 metais Didžiosios Britanijos sodininkas Vilemas Paulius (W. Paul (1822–1905) išvedė ryškiaspalvę glotniosios (sin. grauželinės) pilnavidurės raudonžiedės gudobelės atmainą „Paul scarlet“. 1866 m. naujieji augalai pristatyti sodininkystės parodoje Londone ir nuo to laiko šie augalai vadinami anglų Paul's New Double Scarlet gudobelės. Maždaug tuo pat laiku išvesta rožinių žiedų atmaina „Rubra Plena“. Naujiena pranoko kūrėjų lūkesčius, jos netruko išplisti po aplinkinių šalių sodus ir parkus. Patekusios į Vokietiją buvo išplatintos Rytprūsių (Mažosios Lietuvos) dvarelių soduose ir viešose vietose..

AMŽIUS. Gudobelės Klaipėdoje pražydo devyniasdešimt ketvirtą pavasarį. Egidijaus BACEVIČIAUS nuotr.

AMŽIUS. Gudobelės Klaipėdoje pražydo devyniasdešimt ketvirtą pavasarį. Egidijaus BACEVIČIAUS nuotr.

Šilokarčemos ir Klaipėdos gražinimo draugijos

Verta priminti, kad 1896 m. lapkričio 25 d. įsteigta „Memel ir jo apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjunga“ (Verein zur Verschönerung von Memel und Umgegend und zur Hebung des Fremdenverkehrs). Jos nariai rūpinosi miesto gražinimu ir svečių pritraukimu.

Klaipėdos medelynas buvo pietvakarinėje senųjų kapinių (Skulptūrų parkas) dalyje ir veikė nuo XIX a. pabaigos. Čia dauginti ir skiepyti sodiniai, pratinti prie vietos sąlygų, vėliau platinti po kraštą. Kartu skleistos sodų parkų naujovės, garsinti augalininkystės ir parkų meno pasiekimai.

Panaši draugija nuo 1899 m. veikė Šilokarčemoje - Žibuose. Abu miestai keitėsi sodinukais ir pasiekimų naujovėmis.

Raudonžiedės pilnavidurės gudobelės Šilokarčemoje pasodintos po 1926 metų atviroje vietoje tarp pašto ir evangelikų-liuteronų bažnyčios.

Tiksliai nėra žinoma, tačiau manoma, kad šie medeliai buvo atvežti iš Tilžės (Karaliaučiaus) medynų – anuometinių pavyzdinių sodų ir parkų meno puoselėjimo vietų.

1926-aisiais Šilokarčemos dvarininkas Hugo Šojus (H. Scheu) atšventė 80 gyvenimo metų sukaktį, rugpjūčio pabaigoje baigta statyti ir pašventinta evangelikų-liuteronų bažnyčia, kurios statyba buvo pagrindinis gyvenimo saulėlydžio rūpestis. Į amžinybės sodus dvarininkas iškeliavo 1937 m. liepos 25 d., sulaukęs 92 metų. Miesto geradario atminimas įmažintas 1938 m. gatvei į Rusnę suteikus Hugo Scheu pavadinimą (Hugo Scheu Straße) (šiandien – tai Rusnės gatvė). Šių dienų Šilutę kertanti Hugo Scheu gatvė iki 1943 m. buvo Grüner Weg Straße (Žaliasis kelias).

1991 m. gegužę, švenčiant Šilutės 480-ąjį gimtadienį, pirmą kartą prisimintas medelių išskirtinumas. Petro Cvirkos gatvė pervadinta į Gudobelių alėją. Ryškiaspalviais medelių žiedais grožėjosi kelios miestelio gyventojų kartos, jos nuolat buvo žinovų ir sodininkų akiratyje.

ATMINIMAS. Šilutės evangelikų–liuteronų bažnyčios šventoriaus glotniosios gudobelės žymėjo statinio statybos baigties metus 1926 m. Oresto LIDŽIAUS nuotr.

ATMINIMAS. Šilutės evangelikų–liuteronų bažnyčios šventoriaus glotniosios gudobelės žymėjo statinio statybos baigties metus 1926 m. Oresto LIDŽIAUS nuotr.

Išsaugotas gudobelių miestelio vardas

Pažymėtina, kad medeliai Šilutėje padauginti ir bandyti platinti. Maždaug 1980-1981 metais senųjų gudobelių įskiepius ruošė ir jais skiepijo Vilų gatvės sodinukus Šilutės meno mokyklos mokytojas (direktoriaus pavaduotojas) Arnoldas Milukas.

Medeliai šiandien suaugę ir sutvirtėję, kiekvieną pavasarį išsiskleidžia praeivio žvilgsnį traukiančiu raudoniu.

Prieš devyniasdešimt metų atviroje vietoje pasodinti Gudobelių alėjos medeliai subujojus aplinkiniams šaligatvio medžiams dėl šviesos stygiaus ir daugelį metų negenėti, grėsmingai pasviro.

2008 metais per želdynų tvarkymo ir atnaujinimų vajų dalis Gudobelių alėjos medžių išpjauti ir pakeisti jaunais. Ne visi prigijo. Miesto žaliosios erdvės atnaujintos, tačiau kultūrinis žaliasis miesto apdaras dar kiek ir būtų praradęs svarbų atmintinos vietos gyvąjį žymenį. 2021 metų kovo mėnesį vos spėta išsaugoti vieną iš trijų paskutinių Kleiniškių sodybos gudobelę senolę [kitos dvi auga prie klebonijos].

Klaipėdos senolės

Tos pačios veislės ir panašaus amžiaus bei augumo būklės gudobelių išliko Klaipėdos miesto Smeltės rajone. Žinomų šešių medelių kamienų apimtys 144-185 centimetrų, aukštis apie 8 m (2020 m). Auga priekinėje namų pusėje, abipus gatvės. Brandžių medelių kamienai suaižėję, išryškėjęs medžiams senoliams būdingas žievės raukšlėtumas. Dviejų medžių kamienai išilgai įtrūkę ir grėsmingai pakrypę, tačiau ne į gatvę. Lajos gražiai nuaugusios ir gyvybingos. Kiekvienų metų birželio pradžioje gausiai žydi, tačiau nedera.

Išryškėja pirminis gatvės želdintojų sumanymas: birželio mėnesį visos gudobelės raudonomis lajomis papuošia gatvę. Pastarąjį dešimtmetį tarp jų įterptos baltos (t.y. įprastos) gudobelės. Akylesnė akis pastebės, kad rausvažiedė „Rubra Plena“ atmaina panaudota poskiepiui: greta kamieno, pašaknėje auga rožiniais žiedais žydinčios ataugos.

Vertinant medelių išorę ir žinias apie aplinkinių namų statymo laiką (iki 1938 m.), jų amžius yra apie 94 metus, t.y. sodinti apie 1926 metus, kuomet plėstas anuometinio pietvakarių priemiesčio gatvių tinklas. Gretimi aplinkiniai namai statyti 1936-1938 metais Lietuvos Banko lėšomis.

Gatvių pavadinimai keitėsi, tačiau išliko istorinis Smeltės – Gėlių gatvės rajonas: 1936-1939 m. gatvė vadinta Daukantas Straße (S. Daukanto), 1939-1945 m. – Blümenstraße, po 1945 m. – Gėlių gatvė. Namuose gyveno tarnautojai ir eiliniai darbininkai.

Kiemuose jie augino paprastąsias violetinių ir baltų žiedų alyvas, kadagius, baltažiedes robinijas, uosialapius ir paprastuosius klevus bei paprastuosius kaštonus. Vienapiesčių ir glotniųjų gudobelių senolių kamienų apsaugai tvoroje padaryti protarpiai. Šie medžiai yra nepriklausomos Lietuvos ir lietuviškosios Klaipėdos bendraamžiai.

Iki 2009 metų senos gudobelės augo ir Butkų Juzės gatvėje, tačiau buvo sunaikintos, o jų vietoje pasodinti rododendrai. Kad taip nenutiktų su kitais medžiais senoliais reikėtų sudaryti istorinių želdynų ir pavienių vardinių, išliekamąją vertę turinčių medžių sąvadą, juos papildyti aprašais ir nuotraukomis bei žmonių prisiminimais.

Raktažodžiai
Užaugau Gėlių g. patys gražiausi prisiminimai ypač pavasariais, kai prie kiekvieno namo žydėjo gudobelės, alyvos, vešėjo bijūnai
Vilma, 2021-06-18 08:30
Oi pamenu vaikystėje taip patiko lankytis pas tetą Gėlių gatvėje, koks būdavo grožis, kai visa gatvelė pasipuosdavo tokiais žiedais :)
Zita, 2021-06-11 16:12
Sidebar placeholder