Helovino vakarėlis padovanojo vaikinui aistringiausią patirtį: kai draugė mane perrengė, buvo svarbu išlaikyti mano paslaptį

Ji atnešė man krūvą suknelių, nėriniuotas kojines, kurias užlipdė ant mano plaukuotų šlaunų. Skutausi kojas – kad mano blauzdos atrodytų moteriškiau.

Perukas buvo rožinis, labai gražus, Mirej Matje fasono... Užsidėjau juodą liemenėlę, į kurią, aišku, reikėjo prikišti vatos. Draugė padėjo man nusiskusti krūtinę.

Žinau, kad visas šis pasirengimas truko gal tris valandas, ir buvo labai linksma matuotis moterišką tapatybę.

O šiai transformacijai labai padėjo rožinis vynas, nes reikėjo nugalėti baimes, nes reikės su šiuo kostiumu pasirodyti ne tik draugams ir pažįstamiems, bet ir eiti gatve, važiuoti taksi ir šėlti klube, kur bus daug nepažįstamų.

Abu labai juokėmės ir buvom laimingi.

Mačiau, kad mano draugei patinka, jog šįkart manekenas ir juda, ir kalba, ir netgi pasako, kas jam patinka ar ne.

Man labiausiai tiko juoda, aptemta suknelė – aišku, Statkevičius turbūt sukritikuotų ir sakytų „kaimietės apdarai“. Bet man šis tarnaitės įvaizdis labai patiko...

Kai draugė man darė makiažą, mes galvojom, kaip mane pavadinti, kaip paslėpti mano bosą, jei reikės kalbėti. Juk paslaptis, kad aš – ne moteris, turėjo būti išlaikyta kaip galima ilgiau.

Draugė pavadino mane Lulu, kaip to paties pavadinimo prancūzų filmo pagrindinis personažas (1980 m.).

Jame ištekėjusi, rafinuota miestietė Paryžiaus diskotekoje sutiko storžievišką dykaduonį (akt. G. Depardieu).

Aš visiškai atsidaviau į jos rankas – mano blakstienos buvo priklijuotos, nagai – dirbtini, krūtinė – iš vatos, plaukai – pliušiniai, rožiniai.

Pagalvojau, kad šiais laikais dauguma merginų yra netikros – po plastinių operacijų, dirbtinais nagais, plaukais ir krūtinėmis – ir jos tikisi surasti tikrą vyrą? Mano svajonė, aišku, buvo surasti jį.

Neišsiduoti, suvilioti, sugundyti ir galbūt pasimylėti. Tikslas – aiškus. Chercher l‘homme (liet. „ieško vyro“).

Kiek pamenu, paskutinis akcentas buvo brangūs moteriški kvepalai.

Rytietiškas šio parfumo dvelksmas sumišęs su sodriu pudros kvapu (bent jau man) buvo esminė garderobo dalis, nes kvepianti moteris yra gundanti ir įtikinanti moteris.

Juk i6 pradžių mes objektą pamatom, vėliau užuodžiam, tik vėliau mes norim jį ar ją paliesti, pajusti, priglausti.

Drąsos vis mažėjo, kai tapus „ja“ reikėjo kviestis taksi ir važiuoti vienai, eiti Laisvės alėja, nes draugės misija buvo baigta. Pamenu, kad taksistas aiktelėjo – sako, gal čia Niujorkas, negaliu patikėti ką matau!

Aš atrodžiau pritrenkiančiai. Buvau liekna, graži, trumpute suknele, perukas buvo surištas atlasiniu raištu, per petį persimečiau dailią mažytę rankinę, žodžiu, tikra Lulu.

Man buvo keista, kad staiga supratau – negaliu pasirodyti girta, nes juk moteriai būti vienai ir išgėrusiai nėra saugu, be to, moteriai viešumoje leidžiama daug mažiau.

Ji turi būti pasitempusi, susišukavusi, reikia nuolat žvilgčioti į veidrodėlį, pasitikrinti, ar nenubėgo tušas, pasidažyti lūpas.

Supratau, kad nebesu vyras, turiu elgtis padoriai ir mandagiai, žingsniai ir judesiai turi būti švelnūs.

Juos šiek tiek apribojo ir siaura suknelė. Jaučiausi įrėminta – ne tik mano torsas buvo surištas ir prilaikomas tvirto audeklo, bet taip pat jaučiausi metanti iššūkį heteronormos hegemonijai, visai patriarchališkai ir gražuliškai tvarkai.

Įdomiausia dalis prasidėjo, kai įžengiau į klubą, kuriame jau rinkosi mano draugai ir draugės.

Kadangi nenorėjau nė vienam išsiduoti, jaučiausi vieniša, niekas manęs nepažino, tad šiek tiek apėmė liūdesys ir baimė, kad taip ir liksiu vieniša, jeigu nepasisakysiu, kas esu.

Aišku, kai kurie vyrai atkreipė dėmesį, nes turbūt išsiskyriau savo ūgiu. Galvojo, turbūt graži krepšininkė.

Keisčiausia buvo, kai viena mano draugė, prie kurios vis tik išdrįsau prieiti, pažino mane iš balso. Ji pradėjo kvatotis, bet svarbiausiai – jai buvo šokas.

Mintis, jog esu transvestitas, jai buvo atstumianti.

Apie mano orientaciją ji seniai žinojo, todėl mane pervėrė smerkiančiu žvilgsniu, o per savo kvatojimą nesugebėjo paslėpti paniekos ir išankstinio nusistatymo.

Bet tai – tik smulkmena. Daugumai mane pažinusių buvo tikrai linksma matyti mane pasikeitusią.

Mes linksminomės, šokom, beje, šokau ir su draugu, kuris, palikęs savo žmoną apkabino mane per liemenį ir pasiūlė pašokti.

Po to, mes įsiliejome į šokių aikštelę, kur jau buvo visai nesvarbu, kas, su kuo ir kaip.

Ir štai priartėjo jis. Išgėręs, galbūt per daug. Gražiai šypsojosi. Buvo su odinėmis kelnėmis, tikra rokerio išvaizda, ir labai seksualiai judėjo.

Mes šokom ir kartu, ir atskirai, ir staiga jis labai prisiglaudė prie manęs.

Viena ranka apkabino, lyg norėtų šokti tik su manim. Negalėjau patikėti – kad mano nelabai grakštūs judesiai kažką galėjo gundyti?

Išėjom su juo į lauką parūkyti. Atsimenu tik tiek, kad kažkuriam koridoriaus kampe jis staigiai griebė man už tarpukojo ir pasakė: „Tu – vyras?“

Apsimečiau klausimo negirdėjusi ir tik nusikvatojau. Aš tik juokiausi, muzika buvo labai tranki. Mes rūkėm vieną cigaretę ir, negalėjau patikėti, jis pradėjo mane bučiuoti.

Paklausė, kur važiuojam? O važiuoti niekur net nereikėjo, nes viešbutis buvo visai šalia. Buvau pasiruošusi iš anksto. C‘est la vie (liet. „toks gyvenimas“).