Dauguma problemų kurios kyla žmogui susidūrus su sudėtinga situacija, prasideda nuo jo suvokimo, kas su juo vyksta. Yra milžiniškas skirtumas tarp supratimo, kas su jumis vyksta, ir to, kas tiesiog vyksta. Kaip tik įsitikinimas, kad problemos ir negandos vyksta būtent su jumis, daugumoje atvejų ir yra pagrindinė k stipraus nerimo, jaudinimosi be priežasties, nervinimosi ir kaltės jausmo priežastis. Jūsų laisvė visada priklauso nuo pasirinkto kelio, asmeninės atsakomybės suvokimo.
Nuo ko priklauso atsparumas problemoms?
Dauguma žmonių, stovėdami eilėje prie kasos ir kalbėdami telefonu, sako: „Aš įstrigau eilėje“. Mažai kas pasakys: „Stoviu eilėje“. Regis, smulkmena, bet būtent asmeninio įvardžio „Aš“ akcentavimas sukelia nemažų psichologinių problemų. Įsitikinimas, kad tas įvykis vyksta konkrečiai su jumis, o ne šiaip sau vyksta, hiperbolizuoja jūsų „ego“. Tarytum visata vystėsi tam, kad po milijardų metų kažkas įvyktų būtent su jumis. Kai atsitinka vienas ar kitas įvykis, jūs „plaukiate“ pasroviui, jausdami, kad pasirinkimas jums buvo primestas. Kaip tik tokiais momentais ir pasireiškia tvirtumas, atsparumas gyvenimo sunkumams.
Daug kas stoiškai pakelia likimo smūgius. Išgyvendami katastrofas, stichines nelaimes, karus, jie sugeba išeiti iš tokių negandų be didelių praradimų ir tapti stipresniais. O kitus išmuša iš vėžių nulūžęs bato kulniukas ar nuleistas automobilio ratas. Dažnai demonstruodami santykinę tvirtybę kritiškomis situacijomis, kai kurie žmonės praskysta nuo pilkos, nuobodžios kasdienės rutinos. O kiti, atvirkščiai, rimtų gyvenimo kataklizmų atvejais tarytum suakmenėja ir tampa nepajėgūs veiksmams, rašo portalas „Econet“.
Atsitiktinumo vaidmuo gyvenimo tvirtybėje
Pastaruoju metu vis daugiau psichologų ėmė kreipti dėmesį į tai, kas daro žmones stipresnius, o ne pažeidžiamus. Psichologė Konnikova pastebėjo, kad nors atsitiktinumas vaidina vaidmenį sunkumams atsparių vaikų gyvenime, vis tiek didesnę reikšmę turi vaikų charakteris. Visi tirti stabilūs vaikai manė, kad jie gali valdyti savo likimą, o ne aplinkybės ar atsitiktinumai.
Richardas J. Davidsonas tyrinėjo budistų vienuolių smegenų aktyvumą, kad suprastų meditacijų emocinio ir neurologinio efektyvumo lygį kaip būdą suprasti vidinės tvirtybės vystymąsi. Savo knygoje „Kaip emocijos valdo smegenis“ jis rašo, kad nepaisant visuotinių rekomendacijų, susidoroti su negandomis reikia kuo greičiau, nes tai gali sukelti žmogaus šaltakraujiškumą. Tiems, kurie neleidžia sau ilgai kankintis, sumažėja empatijos sugebėjimai.
Todėl mokslininkas siūlo sąmoningą koncentraciją, kad išsiugdytų vidinę tvirtybę. Tada atsigavimas nuo neigiamų įvykių vyksta lėčiau, tačiau papildomą laiką žmogus panaudoja apmąstymams ir išgijimui, neleisdamas sau giliai pasinerti į kentėjimą ir nervinimąsi.
Davidsonas siūlo panaudoti vizualizaciją – pasikabinti paveikslą ar plakatą su katastrofos vaizdu, kad vystytųsi empatija ir per ją stiprėtų atsparumas gyvenimo negandoms. Tačiau toks būdas tinka ne visiems. Tiems žmonėms, kurie gana lėtai atstato dvasinę pusiausvyrą po sukrėtimų, toks variantas netiks ir net gali padaryti atvirkštinį poveikį.
Visi aprašyti tyrimų metodai nukreipti į savęs pažinimą. Jeigu mes suprasime, kaip veikia mūsų smegenys, mes tapsime atsparesni neigiamiems įvykiams.
Tam, kad geriau sąveikautumėte su aplinkiniu pasauliu ir suprastumėte, kaip reaguojate į vienus ar kitus įvykius, dažniau apmąstykite ir analizuokite savo emocijas.
Jūs nepasižymite ekstrasensų sugebėjimais, kad iš anksto numatytumėte, kas įvyks vienu ar kitu momentu. Bet jūsų jėgoms yra pakeisti savo požiūrį į likimo smūgius ir vystyti savo atsparumą negandoms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą