Pasak jo, indiškose vestuvėse geltona vienoje iš ceremonijų (o jų buvo net 3 per 2 dienas) yra pagrindinė spalva ir ten lyja pinigais. Tiesiogine to žodžio prasme jie metami į orą ir juos susirenka patarnautojai.
„Kodėl geltona? Taip - ši spalva asocijuojasi su auksu. Nes pagal jų religiją žmogaus nauda plačiąja prasme, įskaitant turtą, yra vienas gyvenimo pagrindų“, - patikslino S. Mickus.
Dalyvauti indiškose vestuvėse jį ir jo žmoną Sonatą pakvietė jaunikis, kuris yra Sonatos kolega. Lietuvis sakė vykęs į Indiją neturėdamas jokių lūkesčių, o realybė nukėlė jį tarsi į visiškai kitą planetą.
"Taip, visa tai vyko šalyje, kur už 50 centų nešikas stotyje sau ant galvos užsikelia du po 35 kilogramus sveriančius kelioninius lagaminus ir neša puskilometrį vinguriuodamas minioje ir lipdamas laiptais. Kur automobilis su vairuotoju visai dienai kainuoja keliolika eurų, nesvarbu, kur važiuosi ar kiek jam teks tavęs laukti.
Bet ne tai svarbiausia. Malda išties čia pradedama ir baigiama diena. Ir ji trunka valandas, vos išaušus, nesvarbu, kada gulei", - pradėjo pasakoti lietuvis.
Pasak jo, apie pačias vestuves nuodugniai būtų labai sunku viską papasakoti, bet jis pasidalijo bent keliais įspūdingesniais epizodais.
„Įdomu tai, kad jaunąją jaunikiui parinko tėvai. Paklausėm jaunikio, ar jam taip tinka (visgi žmogus dirba Švedijoje), ar pažinojo ją anksčiau. Atsakymas paprastas - jis tiki astrologija, tad visa tai elementari matematika, yra ją matęs, be to, jo tėvai žino, ką daro“, - pasakojo lietuvis.
Vestuvėse pirmąją dieną dalyvavo 250 tik rinktinių ir labiausiai gerbiamų žmonių, o antrąją susirinko 750 svečių. Tad nenuostabu, kad vestuvėms buvo užsakytas visas resortas.
„Paviljonas, kuriame viskas vyko, turbūt pusės stadiono dydžio“, - mastelį bandė apibūdinti lietuvis.
S. Mickus sakė antrąją dieną suskaičiavęs per 100 skirtingų tik karštų patiekalų, neskaitant salotų, sriubų, užkandžių, vaisių ir saldaus stalo. Vyravo vegetariški patiekalai, nes šeima mėsos nevalgo.
"Žinoma, dėmesio centre - jaunieji. Jie labai puošnus. Pavyzdžiui, jaunosios antros dienos suknelės kaina siekė 3 000 eurų. Nežinau, kiek kainavo pirmosios dienos suknelė. Vien jaunikio išpirka jaunosios pamergėms atsiėjo 1 000 eurų.
Tėvas ir mama visada šalia. Bet ypač tėvas. Bent jau viešai. Nes jis čia pagrindinis, ir tai jaučiama.
Maloniai stebino pagarba vyresniems. Ne kartą mačiau 8 ar 12 metų prabėgantį jaunuolį neprašomą pastveriantį senolį už parankės ir pagarbiai prisiderinantį prie amžiaus pakirstos eisenos, kol senolis ar senolė prisės", - įspūdžiais dalijosi S. Mickus.
Šiose vestuvėse dirbo 8 fotografai, neskaitant dronų. Ekranuose ką tik apdorotos fotografijos būdavo iškart demonstruojamos.
„Kaip manote, kiek galima ištverti fotosesijos valandų? Ir aš nežinojau. Indiškose vestuvėse - dvi dienas su miego pertrauka. Būtinai atkišus dešinės smilių šokio žingsneliu... Į klausimą, kada jaunieji visa tai peržiūrės, atsakymas paprastas: tam jie turės visą gyvenimą... Bet aš manau prasmė čia platesnė - pademonstruoti, kas yra kas. Taip, čia tai net privaloma“, - svarstė lietuvis.
Žinoma, kokios indiškos vestuvės be šokių. Kaip minėjo S. Mickus, šokiai vestuvėse karaliauja visur.
„Ne bet kaip, o visišku Bolivudo stiliumi. Beje, vyrai šoka tik su vyrais, o moterys su moterimis. Tačiau nesunkiai atskirsi, kas išties yra pora. Didžėjus dirba nuolat, ir nežinia, kas kam akompanuoja - didžėjus dviem būgnus mušantiems vyrams ar atvirkščiai. Šokių aikštelės įranga nenusileidžia geriausiems klubams“, - pasakojo lietuvis.
Dar vienas svarbus atributas indiškose vestuvėse - akiniai nuo saulės.
„Jie privalomi, net jei tai patalpa. Dažniausiai stačiakampiai aukso rėmeliais. Kaip Bolivudo aktorių. Kartą palikau savuosius ant stalo, kai pabroliai pakvietė šokiui, netrukus tarnas atnešė kitus, indiškus“, - prisiminė S. Mickus.
Per dvi vestuvių dienas buvo tiek veiklos, kad laiko likdavo tik persirengti ir šiek tiek numigti.
"Šiose vestuvėse buvome vieninteliai baltieji. Pasijutome labai gerbiami svečiai. Jau vien dėl to, kad mūsų oda negali tiek įdegti, esame tarsi savaime dovana visiems. Ir, aišku, prestižas. Įdomu tai, kad baltuosius vestuvėse savinasi ne tik tie, kas kvietė. Mus kvietė jaunikio pusė, tačiau teko atlaikyti ne vieną provokuojantį kvietimą su šypsena atsisėsti prie nuotakos šeimos stalo ar šokti jų būryje. Sutiksi - nepagarba kviečiančiųjų šeimai. Ir to tau niekas nepaaiškins, privalai susiprasti.
Prašymų nusifotografuoti (jie tai vadina „click“) sulaukėme tiek, kad kartais reikėjo sau įžnybti, kad nepasiduotum pagundai likti tame pasakos rūke", - įspūdžiais dalijosi S. Mickus.
Buvo paskirtas ir asmeninis tarnas, kuris visur sekiojo metro atstumu ir bandė (labai dažnai nesėkmingai) atspėti, ko gi tu, baltasai dieve, nori.
„Labiausiai erzino rytiniai: “Sir, your brakfast is ready!„ Ir taip, kol neatsikelsi ir visų akivaizdoje neprarysi keleto kąsnių nuolat siūlant paragauti kažką iš dar 3 atneštų padėklų. Žinoma, tarp jų atsistodamas porai “click'ų„. Neslėpsiu, geras gyvenimas man patinka, na, bet ne tiek. Tad frazė “suhram, I am full„ sudėjus maldai rankas, tapo bestselleriu“, - prisiminė lietuvis.
Jiedu su žmona turėjo bilietus išvykti antros dienos naktį tikėdamiesi, kad jau šventė risis link pabaigos, tačiau iki to laiko nuotaka dar net nebuvo pasiekusi jaunikio.
„Ritosi ašara nerandant kitų bilietų“, - neslėpė lietuvis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą