Tačiau, norime to ar ne, mes negalime būti geri visur. Ir nepaisant visų mūsų pastangų, kai kurie dalykai, kuriuos stengiamės įgyvendinti, mums gali tiesiog nepavykti.
Kiekvienas, kuriam nepavyko atlikti užduoties, gali patvirtinti, kad nesėkmė yra blogas jausmas: ji gali būti demoralizuojanti, gėdinga ir liūdna. Ji taip pat gali kelti stresą.
Bet ar tikrai tiesa, kad tai, kas jūsų nenužudo, padaro jus stipresnius?
Švietimo pažangos instituto (IEA) duomenimis, į nesėkmę reaguojama kiekybiškai įvertinama fiziologine reakcija, kuri yra veidrodinis atspindys to, kas vyksta mūsų kūnuose ir mintyse, kai mums pasiseka.
Tačiau nesėkmė taip pat padeda mums mokytis, teigia Reader's Digest Canada. Supratimas, ką išgyvena mūsų protas ir kūnas, kai mums nepavyksta, padeda padidinti šansus antrą kartą pasistengti.
Jei pastebėjote, kad jus prislėgė nuolatinės nesėkmės, mokslas rodo, kad yra keletas paprastų žingsnių, kurių galite imtis, kad perauklėtumėte savo smegenis, pakeltumėte save ir pradėtumėte iš naujo.
Nugalėtojo efektas
Norint suprasti, ką nesėkmės daro mūsų organizmui, pirmiausia naudinga žinoti, kas su mumis nutinka, kai mums pasiseka. Kaip rašo "Forbes", mokslas tam turi terminą: Jis paimtas iš 2012 m. Iano Robertsono knygos "Nugalėtojo efektas: kaip galia veikia jūsų smegenis" ("The Winner Effect: How Power Affects Your Brain").
Kaip rašo "Forbes", kai mums pavyksta kažkas - tikrai bet kas - ką užsibrėžėme pasiekti, mūsų smegenis ir kūną užplūsta dopaminas, serotoninas ir endorfinai.
Visi šie dalykai mums suteikia euforijos pojūtį, dėl kurio norisi grįžti ir vėl išbandyti tai, kas mums sekasi. Kadangi laimėdami jaučiamės gerai, mes to laikomės ir neišvengiamai tobulėjame.
Kaip rašo "Psychology Today", pakankamas gliukozės kiekis mūsų mityboje turi įtakos kognityvinėms funkcijoms, geriau valgome, geriau mąstome ir mums sekasi.
Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, visa tai turi prasmę. Mes ieškome ir kartojame užduotis, kurios mums gerai sekasi, ir laikui bėgant jas atliekame vis geriau.
Taip mūsų smegenyse formuojasi ir gilėja neuroniniai takai, padedantys mums jaustis labiau pasitikinčiais savimi ir užtikrintais. Taip mes augame ir mokomės, be to, tai natūralus apsaugos mechanizmas, skatinantis mus atlikti visus darbus, kuriuos turime atlikti, kad išgyventume.
Tačiau kas nutinka, kai viskas vyksta ne taip, kaip planuota? Kaip ir sėkmės atveju, kai mums nepavyksta, mūsų smegenys bombarduojamos cheminiu kokteiliu, tik šį kartą kitokiu mišiniu, kaip teigia IEA.
Pralaimėjimas nėra malonus dėl tam tikros priežasties
Kai pralaimime, mūsų smegenis užplūsta ne geros savijautos cheminės medžiagos, o streso hormonas kortizolis. Kortizolis sukelia kovos arba bėgimo reakciją ir reguliuoja tokius jausmus kaip nusivylimas ir gėda, kurie, kaip pastebi Heartmanity, yra pakankamai dažnos emocijos patyrus nesėkmę.
Kai esame didelio streso būsenoje, mūsų apatinė smegenų dalis perima vairuotojo vietą iš viršutinės pažinimo funkcijos. Dėl to tampame emocionalesni ir reaktyvesni, dažniausiai nevalingai.
Nors kai kuriuos žmones šie jausmai gali motyvuoti, mes linkę apsistoti ties tikromis ar tariamomis nesėkmėmis, atkurdami cheminę reakciją savo protuose ir kūnuose, gilindami tuos nervinius kelius, kaip rašo IEA.
Norint įveikti nesėkmę, geriausia tuos jausmus smegenyse pertvarkyti. Išsikelkite nedidelius tikslus, užsidirbkite dopamino atlygį, ir pamažu ta fiziologinė reakcija išnyks.
Pasak "Heartmanity", nesėkmę kartkartėmis patiria kiekvienas, todėl svarbu ne slopinti savo jausmus, o stengtis iš jų pasimokyti, o ne apsistoti ties tuo, kas nepavyko.
Kalbėdama su IEA, neurologė daktarė Džudi Vilis (Judy Willis) sakė:
"Jūsų tikslas - pertvarkyti smegenų lūkesčius, kad jūsų pastangos atneš pažangą, net ir didėjant iššūkiams, turite iš tikrųjų norėti tikslo. Tai ne laikas mesti sau iššūkį, kurį jaučiate, kad turėtumėte padaryti, bet iš tikrųjų nenorėsite to daryti."
Vietoj to, Willis sakė: "Pasirinkite tikslą, kuris jums patiktų ir pakeliui, ir finišo vietoje."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą