Kaip auginti berniukus?

Tai ne genetinė savybė, o išmoktas elgesys. Taigi, kaip išmokyti savo sūnus augti ir tapti labiau pilnaverčiais vyrais? Kaip išryškinti geriausius savo berniukų savybes, kad jie taptų geriausiais vyrais?

Į šį klausimą daktarė Shelly Flais atsako savo naujoje knygoje „Berniukų ugdymas, kad šie taptų geresni vyrai: lyčių lygybė prasideda namuose“, kuri bus išleista spalio 24 d.

Būdama vaikų gydytoja ir trijų berniukų mama, ji žino daug apie sūnų auginimą.

„Siekiu anksti atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurios vėliau daro didžiulį poveikį“, – sakė Flais. „Žiūriu į savo sūnus ir jiems augant (klausiu), kokios aš noriu jiems ateities? Mes nuėjome ilgą kelią (augindami berniukus), bet dar turime daug ką nuveikti“.

Vyrai žino, kokį spaudimą vyrai ir berniukai patiria, kad nuslėptų savo emocijas arba apsimestų, kad jiems viskas gerai. Nenorime, kad mūsų sūnūs būtų emociškai užsidarę arba bijotų prašyti pagalbos, nes bus vertinami kaip mažiau pajėgūs ar pasitikintys savimi. Berniukai gali tapti geresniais vyrais, jei išmokysime savo sūnus, kad jiems nereikia kovoti su pasauliu. Vietoj to jie gali nuspręsti juo rūpintis.

CNN žurnalistas kalbėjosi su Flais, kad sužinotų, kaip mokyti tėvus ir globėjus, kad iš berniukų užaugtų emociškai brandūs vyrai, galintys priimti bet kokį pasirinktą vyriškumo idealą.

CNN: rekomenduojate tėvams ir globėjams vengti tokių frazių kaip „ponia mama“ arba tėtį vadinti aukle. Kokią frazę turėtume vartoti kalbant apie savo mažus berniukus?

Dr. Shelly Flais: „Man reikia pagalbos“. Manau, kad senosios mokyklos samprata ir kalbu už save, kai buvau vaikas, maniau, kad suaugusieji viską suprato. Kad jie buvo protingi.

Dabar žinau, kaip visi darbai vyksta, ir visi tai išsiaiškiname darydami viską, ką galime, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusias aplinkybes. Manau, kad ne tik gerai, bet ir sveika rodyti pažeidžiamumą, parodyti savo sprendimų priėmimo procesą. Tai apima jūsų vaikus ir parodo jiems, kad jie yra vertingi. Tai parodo jiems, kad jie turi prie ko prisidėti ir tai yra kažkas teigiamo.

CNN: Jūs minėjote modeliavimą kaip auklėjimo techniką. Kokius konkrečius būdus galima modeliuoti mažiems vaikams, siekiant parodyti jiems bruožus, kuriuos norime sustiprinti?

Flais: Pediatrai yra pagrindiniai rutinos prieš sukūrimo miegą mėgėjai. Aš tai vadinu pavogtomis akimirkomis. Pasinaudokite ta galimybe. Kaip tai atrodys? O vienišiems tėvams gali būti netgi lengviau modeliuoti šiuos dalykus, nes vaikai mato, kad tėvai viską daro. Viskas. Tai modeliavimas, globos darbe liudijimas. Kodėl jūsų namuose tai negali būti tėčio darbas? Kokia puiki galimybė vėl prisijungti ir žaisti.

CNN: Kaip parodyti savo berniukams, kaip sveikai susidoroti su nesėkmėmis ir stresu?

Flais: Kai jiems reikia pagalbos, norime, kad jie pasisakytų. Kartą, prisimenu, buvo sunki naktis. Turėjau darbo ir kažkaip, turėjau maitinti vaikus. Įmečiau šaldytą picą į orkaitę. Aš nesigėdiju to. Taip atsitinka. Nežinau, kas atsitiko, bet staiga iš mano virtuvės veržėsi dūmai.

Aš galėjau nueiti į savo kambarį išsigandusi ir ten panikuoti. Bet aš žinojau, kad į mane žiūri mažų vaikų armija ir stebi mane, todėl turėjau nuspręsti, kaip teisingi sureaguoti į šią stresinę situaciją?

Taisydama padėtį, nusprendžiau atsižvelgti į situaciją. Norime, kad jie matytų, kaip mes į problemą reaguojame ir kaip elgiamės – tai labai svarbu. Noriu, kad mano vaikai žinotų, kad galima suklysti. Taigi, kai jie suklys, viskas gerai, mes tai išsiaiškinsime. Surandame sprendimus ir judame į priekį.

CNN: Vienas iš kitų jūsų keliamų metodų yra girdimas pagyrimas. Kas tai yra ir kaip tai padaryti mūsų auklėjimo įrankių rinkinio dalimi?

Flais: Turiu dvynius, su jais vaikštau į įvairias vietas, o žmonėms kyla įvairios. Dažnai išgirstu: „Jūs neturite laisvų rankų“. Tie žodžiai reiškia, kad mano vaikai yra našta, ir aš su tuo nesutinku. Taigi, praktikuodamasi – man tai neatėjo savaime –pradėjau šypsotis ir sakyti: „Jie puikūs vaikai“. Tai nugirstas pagyrimas. Ir jie tai girdi. Tai taip paprasta, bet efektyvu.

CNN: Kaip priversti mūsų paauglius berniukus kalbėti apie savo emocijas? Kaip priversti juos neužsidaryti ir nenueiti nuo problemų?

Flais: Turiu tris punktus.

Pirmiausia reikia suvokti save ir pažiūrėti, kaip bendraujame su savo sūnumis. „Ar paruošei namų darbus?“ „Ar išnešei šiukšles?“ „Kodėl netvarkei savo kambario?“ Kas norėtų atvirauti su savo užduočių vadovu? Dauguma vaikų mokykloje yra šešias valandas. Jei jie mokosi įprastoje mokyklų sistemoje ir tiesiogine prasme pereina nuo šito prie šio, darykite tai, darykite aną. Kiekvieną dieną juos matote labai mažai laiko. Jei užpildysite jį užduotimis, tai slopina atvirumą ir bendravimą. Taigi visų pirma sakyčiau, kad būkite sąmoningi.

Toliau būkite šalia. Tai nereiškia, kad reikia atsidurti jų akivaizdoje ir užduoti klausimus. Tai reiškia būti pasiekiamam. Kol jūs tik atliekate užduotį, jūsų vaikas ateina ir kalbasi su jumis, o jūs girdite dalykus apie jo dieną. Manau, kad dažnai bendraujant akcentuojamas kalbėjimas. Tėvai turi būti sąmoningi, kad suprastų, jog ramios akimirkos yra vertingos ir turėtų skirti tam daugiau laiko.

Trečia, sutik savo vaiką ten, kur jis yra. Tai apima vaizdo žaidimus. Tai apima viską, kas jūsų vaikui aistringai patinka. Pirmyn ir prisijunkite. Būkite pažeidžiami.

CNN: rekomenduojate atpažinti savo sūnaus emocijas. Tėvams tai gali būti labai sunku, ypač kai kurių mūsų paauglių emocijos gali būti pyktis. Ką patartumėte daryti tėvams?

Flais: Norėdami išeiti jausmo, pirmiausia turite jį išgyventi. Ir pirmasis žingsnis yra jo identifikavimas.

Visų pirma, nustatyti, kas čia vyksta. Kokia tikroji pagrindinė priežastis? Pediatrai mėgsta sakyti, kad kai mažas vaikas elgiasi neįprastaai, mes visada ieškome tokio elgesio priežasties. Nė vienas mažas vaikas nenori vaidinti. Tai visada yra pagalbos šauksmas. Tai visada yra pranešimas, kad, ei, man kažko trūksta.

Nesvarbu, ar tai suaugęs, kuris vaidina, ar paauglys, visada, jei kalbėsime apie psichotropines medžiagas, tai yra savigydos versija. Kokios paauglio problemos verstų jį jausti poreikį savarankiškai gydytis narkotinėmis medžiagomis ar alkoholiu, kai jas būtų galima išspręsti kitais, saugesniais ar teisėtais būdais? Nes pernelyg dažnai žiūrima paviršutiniškai į tai, kas vyksta. Tačiau aš siūlyčiau pažvelgti atgal ir pamatyti, kas mus privedė prie šio klausimo.

CNN: Jūs mokote susidoroti su gėda ir neapykanta sau. Apie tai nepakankamai kalbama su berniukais. Kaip padėti jiems pereiti per tuos jausmus ir emocijas?

Flais: Kai tai išgirstu, mano pediatrės smegenys pirmiausia įsijungia saugos refleksą.

Jei nerimaujate dėl savo sūnaus saugumo, jei jis jums ar artimam draugui išreiškė ketinimą pakenkti sau ar kitiems, tai yra neatidėliotina medicinos pagalba. Šeimos turi paskambinti savo gydytojui, paskambinti skubios pagalbos centrui ir nuvežti jį į greitosios pagalbos skyrių. Taigi tai mano klinikinės smegenys.

Jaučiau poreikį parašyti knygą, nes man rūpi, kokių veiksmų galime imtis anksčiau (vaiko gyvenime), kad paveiktume dabartinę situaciją. Tikiuosi, kad psichikos sveikata buvo pakankamai aptarta, kad tai buvo atvira tema ir kad (yra) galimo konsultavimo normalizavimas įvairiais vaiko gyvenimo etapais. Arba jei vienas iš tėvų eina į konsultaciją ar terapiją, kad praneštų, kad aš einu į terapiją, ir pernelyg dažnai tai yra laikoma paslaptyje.

Būkite šalia savo sūnaus. Tada ženkite žingsnį atgal ir pažiūrėkite į bendrą jų tvarkaraštį. Dauguma paauglių yra per daug apkrauti įvairiomis užduotimis. Taigi, norėdami pasukti ratą atgal, kai jūsų sūnus yra tokiame krizės režime, įvertinkite bendrą vaizdą. Manau, kad vaikams labai svarbu žinoti ramybės vertę. Tai yra svarbiausias dalykas. Jei sulėtinsite tempą, išmokysite juos tiesiog būti savimi.