Kaip tėvai kenkia savo vaikų savigarbai?

Vaikams labai svarbu sveika ir stipri savigarba. Ji skatina mus įveikti iššūkius, išbandyti naujus dalykus ir tikėti savimi. Savigarba turi didelę įtaką tam, kaip matome save, o tai lemia mūsų elgesį ir sprendimus.

Mylintys tėvai kartais gali netyčia pakenkti savo vaiko savigarbai. Juk jie tik žmonės. Kartais klystame, nežinome, ką pasakyti ir kaip elgtis, ir kaip tai paveiks aplinkinius.

Šiuos tėvų nesusipratimus dažnai lemia neteisingi tėvų sprendimai. Jie gali neigiamai paveikti mūsų vaikų savigarbą, net jei  tėvai  turi teigiamų ketinimų. Norėdami išvengti šių klaidų, pirmiausia turime žinoti, kas tai yra ir kaip tai sukelia neigiamą poveikį.

Įspėjamoji pastaba

Šis įrašas skirtas tėvams, kurie nori mokytis ir augti. Beje, kai kurie žmonės tikrai nėra skirti būti tėvais.

Visiems, skaitantiems šį įrašą, patyrusiems ar patiriantiems tikrai toksiškus tėvus, užjaučiame visą jūsų patirtą skausmą. Skatiname vertinti visas savo stiprybes ir matyti savo tėvus kaip sužeistus, ribotus žmones. Nors atleisti svarbu, tai geriausia daryti tada, kai žmonės yra pasirengę tam pasirengę.

4 savigarbą mažinantys tėvų elgesio bruožai

• Griežta kritika:

Būti tėvų kritikuojamam gali būti labai sunku emociškai, ypač jei kritika sakoma šiurkščiai ar žeminančiai. Vaikų psichologo, patirtys rodo, kad dauguma kritiškų tėvų kovoja su nerimu, kuris kurį išlieja ant savo vaikų. Kritiški komentarai gali pabloginti vaiko savigarbą bei sukelti liūdesį, pyktį ar nusivylimą. Dėl šių aštrių priekaištų vaikams taip pat gali sumažėti motyvacija ir išaugti nepasitikėjimas savo jėgomis.

• Perteklinė apsauga:

Nuolatinė vaiko apsauga nuo iššūkių ir kliūčių gali neleisti jam išsiugdyti pasitikėjimo ir kompetencijos jausmo. Nors tėvai gali norėti padaryti viską, ką gali, kad jų vaikai nenukentėtų gyvenime, jie ironiškai užgniaužia savo vaikus, per daug juos valdydami. Perdėta apsauga taip pat gali apriboti vaiko galimybes tyrinėti, mokytis ir daryti klaidas, kurios yra svarbios jo augimui ir vystymuisi.

Be to, per didelė vaikų apsauga gali sukelti nerimo ir nesaugumo jausmą, nes jie gali nesijausti pasirengę patys susidurti su pasauliu. Tai taip pat gali sukelti priklausomybės jausmą ir nepriklausomybės stoką, o tai gali būti problematiška vaikams pereinant į pilnametystę.

Tėvai turi rasti pusiausvyrą tarp vaikų apsaugos ir leidimo rizikuoti bei susidurti su iššūkiais, kad padėtų jiems tapti savimi pasitikinčiais, savarankiškais asmenimis. Nepriklausomybės skatinimas, savigarbos ugdymas ir problemų sprendimo įgūdžių mokymas gali padėti sušvelninti neigiamą per didelės apsaugos poveikį.

• Nuolat kaltinti:

Vienas dalykas yra paklausti vaiko, kaip jis jaustųsi, jei tam tikroje situacijoje atsidurtų jūsų ar kieno nors kito vietoje. Tačiau pernelyg dažnai tėvai peržengia šią ribą ir stengiasi priversti savo vaikus jaustis kaltais dėl savo minčių, jausmų ar veiksmų. Daugelis tėvų sako, kad bando išmokyti savo atžalas gyvenimo pamokų, tačiau nuolatinis kaltės jausmas paneigia bet kokius geranoriškus gimdytojų ketinimus. Tėvai, kurie naudojasi kaltės jausmu, norėdami kontroliuoti savo vaikus, rizikuoja, kad ateityje bus vaikų atstumti.

• Sarkazmas:

Jūs naudojate sarkazmą, jei sakote tai, ko nenorite pasakyti, ir savo jūsų balso tonas būna priešingas tam, ką sakote. Sarkazmo vartojimas kenkia vaikams, nes verčia juos jausti gėdą. Nusivylę tėvai gali kalbėti tokiais destruktyviais, įžeidžiančiais būdais. Deja, nuolatinis sarkazmo naudojimas apsunkina bendravimą ir viską tik apsunkina.

Sumenkusi savivertė gali padidinti nepaklusnumą

Anksčiau aptarti auklėjimo būdai vaikams gali kelti pyktį, emocinį pažeidžiamumą ir erzulį. Tai gali apimti pykčio priepuolius, pasipiktinimo reiškimą, dažnus ginčus ir pagrįstų prašymų nepaisymą. Daugelis vaikų ir paauglių pripažino, kad tai yra pagrindinės neigiamos emocijos ir elgesys, kuriuos jie patiria po to, kai jaučiasi įskaudinti savo tėvų.

Sužinoję apie savo neigiamus ryšius padėsite juos kontroliuoti

Lengva pasakyti: „Tiesiog daugiau taip nedarysiu“ ir vis tiek kartoti šį probleminį elgesį. Kartais gali atsirasti paslydimų. Kai jie tai padarys, aptarkite šį neigiamą elgesį su savo vaiku.

Craigas, vienišas tėvas, pasidalijo neseniai įvykusiu proveržiu, kurį padarė su savo 13-mečiu sūnumi Tomu. Craigas buvo pasiskelbęs „sunkiu atsigavimo asilu“. Jis yra rėkęs ant Tomo namuose ir futbolo varžybose.

Craigas padarė labai didelę pažangą, stengdamasis su savo bendrauti jo nekritikuojant – iki vienos nakties, kai Tomas ir Craigas dalyvavo futbolo apdovanojimų pokylyje, ir Tomas, atsiimdamas apdovanojimą, sarkastiškai pasityčiojo iš savo tėvo. Craigą treniravosi ne pyktį ant savęs ir taip pat buvo pasiryžęs ir toliau būti mažiau kontroliuojančiam ir atviresniam.

Turėdamas tai omenyje, Craigas priėjo prie Tomo ir pasakė: „Tomai, atsiprašau, kad buvau toks sarkastiškas ir kritiškas tavo atžvilgiu. Pamatęs tave ten, gaunantį tą apdovanojimą, jaučiausi pagerbtas būti tavo tėvu“.

Vėliau Tomas pasakė: „Tėtis dabar tai supranta“.

Paskutinės mintys

Jūsų bendravimo su vaiku būdai daro didžiulę įtaką formuojant jo savivertę savo gyvenime. Kuo daugiau bendraujate teigiamai ir aiškinsite, jog jis atsakingas už savo neigiamą elgesį, tuo labiau galėsite paveikti savo vaiką, kad jis elgtųsi taip pat – ir sustiprinsite jo savigarbą savigarboje. Tėvai turi skatinti ugdančią ir palaikančią aplinką, suteikdami besąlygišką meilę, padrąsinimą ir teigiamą pastiprinimą, kad ugdytų sveiką vaiko savigarbą.