Viename tokių paslaptingų kraštų susipina kadaise galingų klasikinių miestų likučiai, pušimis kvepiantys miškai, senovę menantys akmeniniai pakrantės kaimeliai, kurių gyventojai šviesias dienos valandas praleidžia namų verandose.
Dažnai sakoma, jog būtent ši salos dalis vis dar puoselėja tikrąjį gyvenimo būdą: daugelis jį vadina „tokiu, koks anksčiau ir buvo Viduržemio jūros regionas“. Šiaurės Kipras – tai tarsi unikali kelionė laiku.
„Šiaurės Kipre gausu nesibaigiančių auksinių paplūdimių, gražių uostamiesčių ir kalnų, ant kurių viršūnių stūkso kryžiuočių pilys. Be to, jame yra ir paskutinė padalinta pasaulio sostinė Nikosija, kuri taip pat nepaprastai graži ir autentiška“, – pasakoja „Itaka“ kelionių ekspertė Daiva Strumskienė.
Jūra ar kalnai? O gal viskas kartu?
Įdomi šios Kipro dalies subtilybė tai, jog išskirtinio grožio paplūdimiai čia driekiasi netoli nuotykiais viliojančių kalnų, taip išspręsdami amžinąją dilemą, ką rinktis.
Beveik visi šio regiono paplūdimiai yra pažymėti mėlynąja vėliava, kuri suteikiama gražiausioms ir švariausioms mūsų planetos pakrantėms. Vaizdingose įlankoje ir tarp uolėtų iškyšulių yra daug smėlio paplūdimių, lengva rasti ir laukinių, žmogaus rankų nepaliestų vietų.
Šiaurinės pasakų pilys
Nors amžiai Kipro pilis pavertė romantiškais griuvėsiais, jos, kaip ir daugelis gražiausių salos vietų, pasakoja apie spalvotą Kipro istoriją. Šventojo Ilariono pilies įtvirtinimai išsidėstę taip, tarsi drakono žvynai dengtų kalnų stuburą, o į juos įsiterpia sargybos bokštai, gotikiniai karališkieji apartamentai ir kareivinės, kuriose kadaise miegojo Bizantijos kariai.
„Beje, sklandė gandai, jog ši pilis originaliai įkvėpė Disnėjaus „Miegančiosios gražuolės“ pilies eskizą“, – prisimena D. Strumskienė.
O štai Bufavento (išvertus iš italų kalbos reiškia „apsauga nuo vėjų“) pilies dantyti bokštų likučiai kyšo virš vešlaus pušynais apaugusio keteros skardžio. „Akmeniniais laipteliais pasiekę viršutinį bokštą, stovėsite ten, kur kadaise stovėjo karalius Ričardas Liūtaširdis, apžiūrinėdamas šią žemę“, – pasakoja „Itaka“ atstovė.
Kultūrų sintezė
Rytinėje Kipro pakrantėje įsikūręs Famagustos miestas – puikus kultūros sintezės pavyzdys. Miesto akmeniniai įtvirtinimai slepia gatvelių ir istorinių pastatų labirintą.
Čia pro atviras koplyčių duris skraido paukščiai, barmenai pilsto turkišką kavą tamplierių pastatytoje bažnyčioje, o turistai gurkšnoja gėrimus pastate, kuris kadaise tarnavo kaip osmanų pirtis.
Miesto širdyje stovi didinga XIV a. Šventojo Nikolajaus katedra, Osmanų imperijos valdymo laikais pastatas tapo mečete, o ant gotikinio fasado buvo pritvirtinti liekni minaretai. Tai – stilių ir religijų sintezė, tinkamas Kipro daugiasluoksnės kultūros ir salos istorijos simbolis.
Meilė gyvūnams
Vienas Kipro fenomenų – meilė gyvūnams. O ypatingai – asiliukams ir katėms. Šiaurės Kipro regione prijaukintus asilų protėvius paliko graikiškai kalbėję ūkininkai, kurie vėliau pasitraukė į pietus. Dabar asiliukai laisvai vaikštinėja salos paplūdimiuose ir žole padabintose kalvose bei tampa maloniu reginiu salos lankytojams.
Miestuose taip pat gausu laukinių murklių, nes kates kipriečiai myli ir dosniai šeria. Jos Kipro istorijoje užima svarbią vietą kaip krašto gelbėtojos: pasakojama, kad prieš daug daug metų jos išgelbėjo salą ir gyventojus nuo piktų gyvačių.
Virtuvės įdomybės
Šiaurės Kipro virtuvė yra nuostabi Viduržemio jūros regiono skonių sintezė, paveikta turkų, graikų ir Artimųjų Rytų kulinarinių tradicijų. Unikalus kipriečių valgymo būdas – vadinamasis meze, kai ant stalo kraunami įvairūs užkandžiai ir patiekalai.
Paprastai meze sudaro įvairūs delikatesai, tarp kurių veikiausiai bus alyvuogių, šviežios duonos, ant grotelių kepto halumio sūrio, įvairiausių padažų, salotų ir aromatingų patiekalų su žolelėmis bei prieskoniais. Kiekvienas restoranas ar namų šeimininkai turi savo meze, kuriuo didžiuojasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą