Karjeros konsultantė papasakojo, kaip lengviau sugrįžti iš vaiko priežiūros atostogų ir ką svarbu žinoti apie darbo užmokestį

Galima ar ne kalbėtis apie savo atlyginimą su kolegomis ir kokio darbdavio elgesio nereikia toleruoti? Atrankų ir karjeros konsultantė, „Gamma WoW“ bendruomenės klubo lektorė Justina Jančiauskaitė atsako į visus šiuos klausimus.

– Kaip iš darbdavio, iš personalo atrankos specialisto pusės atrodo žmogus, kurio karjeroje matomos pertraukos – kuomet kurį laiką visai nedirbo? 

– Aš visada pasiklausiu, kokios buvo priežastys – jei tik žmogus nori pasidalinti. Būna įvairių situacijų: pavyzdžiui, kūrė savo verslą ar mokėsi, ar turėjo padėti šeimai, slaugyti šeimos narį, galbūt keliavo... Yra labai įvairių situacijų. Kartais ir atvirai pasako, kad, pavyzdžiui, persikėlė iš Anglijos į Lietuvą ir, kol tvarkėsi dokumentus tam tikrą laiko tarpą nedirbo. Tokios priežastys yra tikrai suprantamos – darbdaviui tiesiog aktualu jas žinoti.

Prieš kelerius metus jautėsi didesnis darbdavių nepasitikėjimas – galbūt kai kuriems atrodydavo įtartinai, ką žmogus veikė tuos pusę metų. Bet dabar vadovai puikiai supranta: kad galima keliauti, galima kurį laiką ieškoti savęs ar pabandyti kelis skirtingus darbus prieš ieškant sau tinkamos, rimtesnės srities. Taigi, požiūris šiomis dienomis yra gana palankus ir nėra taip, kad pusės metų pertrauka tarp darbų iškart atrodytų kaip neigimas signalas – neva, kažkas su žmogumi negerai. Žinoma, jeigu žmogus nedirbo ir nesimokė metus ar du ir neturėjo tam šeiminių ar kitų priežasčių, tai gali būti signalas, kad jis nėra labai motyvuotas. Tai keltų didesnį klausimą.

– „LinkedIn“ paskyroje yra nurodoma žmogaus darbų chronologija. Kaip patartumei pažymėti tą be oficialaus darbo praleistą laiką?

– Jeigu tai yra pusė metų, atrankų žmogus gali juos pastebėti ir pasiteiraus jūsų interviu metu. Galima viršuje, kur būna jūsų aprašymas, nurodyti, kad dalį laiko keliavote ar kūrėte savo verslą. Žinoma, kad tada sulauksite mažiau klausimų ir bus daugiau šansų, kad jums paskambins. O jeigu kažką mokėtės ar dalyvavote kursuose, tą būtinai taip pat reiktų įtraukti į CV tvarką.

Kursai – labai sveikintinas dalykas. Pavyzdžiui, IT srityje labai trūksta darbuotojų ir daugelis darbdavių jų dairosi. Su laiku jų trūks vis daugiau. Kadangi tai – tokia perspektyvi specialybė, daugelis žmonių baigia įvairius su tuo susijusius mokymus, bando persikvalifikuoti. Iš pradžių tikrai tai nėra labai lengva, gali tekti kurį laiką pabūti ir praktikantu, bet turint užsispyrimo verta bandyti – ši sritis perspektyvi.

– Dažniausios priežastys nedirbti būna arba šeiminės, arba suprastėjusi sveikata, mokslai ar kelionės. O kaip tas priežastis paveikė pandemija?

– Įmonėje, kurioje anksčiau dirbau pirmojo karantino metu darydavome apklausas, kaip darbuotojai jaučiasi. Darbuotojai sakydavo, kad jiems trūksta bendravimo, kad atsibodo toje pačioje erdvėje ir gyventi, ir dirbti, trūksta socializacijos, gąsdina nežinomybė ir emocinė būklė darosi prasta. Tada imtasi įvairių geros savijautos iniciatyvų – paskaitos su psichologais, ne viena įmonė pasirašė sutartis dėl psichologo konsultacijų darbuotojams. Tuo laiku daug žmonių kalbėjo apie prastą savo savijautą.

Pasitaikė ir tokių atvejų, kai žmonės, kuriuos darbas namuose labai blogai veikė ir jie turėjo tam tikras finansinio saugumo pagalves, tiesiog išėjo iš darbo. Kažkiek laiko leido sau pailsėti, užsiimti hobiais ir grįžo į darbo rinką – netgi žinau žmogų, grįžusį į tą pačią įmonę, iš kurios išėjo. Kadangi, jo teigimu, ne įmonė buvo kalta dėl prastos savijautos, o karantinas. Tad akivaizdu, jog kartais didesnis įmonės indėlis į darbuotojo psichologinę sveikatą, padeda apsaugoti jį nuo perdegimo.

– Paminėjote grįžimą į tą pačią įmonę. Koks tai reiškinys? Seniau vyravo požiūris, kad tarsi ir gėda: „Jau išėjau, kaip čia dabar atgal prašytis?..“

– Ši praktika jau nuo seniau yra taikoma užsienio kapitalo įmonėse. Lietuvių kapitalo įmonėse – mažiau, bet irgi jau pradedama kartais taip elgtis. Tose įmonėse yra tarsi Alumni klubai buvusiems darbuotojams – jie palaikomi net ne iš personalo, o iš paties vadovo pusės. Su išėjusiu darbuotoju karts nuo karto susisiekiama. Mano pasakotoje istorijoje būtent vadovas buvo tas veiksnys, dėl kurio darbuotojas grįžo. Jis visada palaikė ryšį, kadangi išėjęs darbuotojas buvo geras specialistas. Kai sužinojo, kad šis vėl norėtų grįžti į darbo rinką, pasiūlė pamėginti kandidatuoti  į naują poziciją.

Vienas prekybos centras neseniai sukūrė kampaniją, raginančią buvusius darbuotojus grįžti atgal be jokios atrankos ar papildomų sunkumų. Šiuo metu rinka – karšta, darbuotojų tikrai trūksta ir įmonės grįžtantį darbuotoją supranta kaip privalumą. Tam tikra prasme tai rodo ir darbuotojo lojalumą. Įmonėje, kurioje dirbu dabar, buvę darbuotojai taip pat karts nuo karto pakalbinami kreiptis dėl naujų pozicijų. Taip dar paprasčiau – žmogus jau žino įmonės vertybes, kultūrą, o kolegos – kokių rezultatų iš jo galima tikėtis. Tai tik privalumas.

– O kaip dėl vaiko priežiūros atostogų? Kartais jaudinamasi, kaip pavyks pritapti darbo rinkoje po metų ar dvejų pertraukos.

– Tai priklauso nuo paties žmogaus – kaip jis save vertina. Gali būti pravartu net ir esant motinystės atostogose klausyti tinklalaidžių ar kitos informacijos, susijusios su sritimi, kurioje dirbai, dalyvauti bendruomenėje – kaip kad „Gamma WoW“ – ir palaikyti ryšį su bendraminčiais. Kad tavo temos nesibaigtų vien vaikų auginimo temomis – tai padėtų ateityje lengviau grįžti į darbą, užmegzti su kolegomis ryšį. Žinoma, yra visokių situacijų, bet jei tik turite galimybę, tai – labai sveikintinas dalykas.

Mano patirtyje buvo vienas atvejis, kai kolegė grįžo iš motinystės atostogų, per kurias buvo pilnai panirusi į vaikų auginimą ir jai buvo sunku, kadangi tiek įmonė, tiek komanda buvo labai paaugusi, tad jai reikėjo daug ką pasivyti. O kitas pavyzdys – kai kolegė grįžo, motinystės atostogų metu pabaigusi kursus ir išklausiusi atitinkamų tinklalaidžių. Į save investavusi laiko – nors ir nedaug jo turėjo. Bet grįžusi ji net gavo geresnę poziciją nei kad dirbo anksčiau. Taigi, verta domėtis savo sritimi, nes jeigu žmogus išeidamas jau ir taip rodė gerus rezultatus, o grįžo dar ir kažko išmokęs, jam galima suteikti aukštesnę poziciją, nei prieš tai turėjo.

– O samdant žmogų naujai – po vaiko priežiūros atostogų? Koks darbdavio požiūris į jį? Seniau buvo manoma, kad darbdavys vengia mamų dėl galimų dažnų biuletenių ir kitų problemų.

– Manau, tikrai tebėra įmonių, kuriose vyrauja toks požiūris. Bet kalbant apie didesnes įmones tai to visiškai nebelikę. Žmogus yra vertinamas pagal jo kompetencijas, patirtį, o kad jis kuria šeimą – normalu. Pati su neigiamu vertinimu motinų atžvilgiu nesu susidūrusi. Kai kurios įmonės turi adaptacijos programas ne tik naujiems darbuotojams, bet ir darbuotojams, prisijungusiems po motinystės ar tėvystės atostogų: kad pradinis laikotarpis būtų truputį lengvesnis, susipažintų su įmonės naujienomis ir panašiai. Yra sukurtas netgi „Praktinis gidas darbdaviams: ryšys su vaiko priežiūros atostogose esančiais darbuotojais“ (autorės: Asta Mikalajūnienė, Justina Darulytė, Miglė Narbutaitė).

Gide pateikiama ir įdomių faktų. Pavyzdžiui, 44 proc. apklaustų moterų teigė, kad su jomis motinystės atostogų metu išvis nebuvo palaikomas ryšys, o daugiau nei 50 proc. moterų norėtų, kad darbdavys tą ryšį palaikytų, pakviestų į kokį renginį ar seminarą, atsiųstų naujienlaiškį. Kad žmogus ir toliau jaustųsi įmonės dalimi. Daugelis tyrimo respondenčių minėjo, kad išėję atostogų jautėsi nebepriklausančios tai įmonei, kurioje dirbo. Taigi, grįžusios startavo kaip nuo nulio. Be to, daugelis teigė, kad pranešus darbdaviui, jog laukiasi, pasikeitė bendravimas. Kai kurie vadovai pradėjo neatsakinėti į laiškus, kiti pasiūlė išeiti iš darbo savo noru...

Taigi, tų niuansų dar yra, bet manau, bent jau judame į geresnę pusę. Kai vedžiau „Gamma WoW“ paskaitą, viena moteris pasakojo, kad potencialus darbdavys teiravosi jos vaikų amžiaus ir ar jie dažnai nesirgs. Tokių klausimų būti neturėtų. Juk žmogiška, kad ir vaikai sirgs, ir tu pats sirgsi, ir darbdavys turėtų tą priimti. Savo CV irgi nereikia nurodyti, ar turi vaikų, ar neturi – tai yra perteklinė informacija.

– Į kokius klausimus darbo pokalbio metu kandidatas neprivalo atsakyti?

– Ar turi vaikų, kaip jau minėjau – ar jie dažnai serga, kokioje vietoje gyveni, ar esi būsto savininkas, ar nuomojiesi... Gaila, kad privačių mažų verslų savininkai ne visada atsižvelgia į šias taisykles. Bet sulaukus per asmeniško klausimo galima tiesiog pasakyti, kad „nenorėčiau atsakyti į šį klausimą“. Žmonėms reikia drąsos pasakyti – pavyzdžiui: „Aš susirgau ir nereikia daryti iš to tragedijos.“ Tam tikrais atvejais galima kreiptis ir į institucijas, netylėti, stengtis spręsti netenkinančias situacijas. Ypač kai kalbama apie engimą darbe, mobingą ar vadovo kulto iškėlimą. Tam reikia drąsos, bet verta tai daryti.

Yra toks judėjimas „Antiwork“ – šis judėjimas atėjęs iš užsienio. Jis egzistavo jau seniau, bet 2021-aisiais, dėl koronaviruso, pradėjo veikti aktyviau. Jų šūkis – „Nedarbas yra ne tik turtingiems žmonėms“. Tai žmonės, susidūrę su prastais darbdaviais, turėję neigiamų patirčių ir pamatę, kad norėtų mažiau dirbti, daugiau laiko skirti pomėgiams ar šeimai, nebepatirti engimo darbe. Šią grupę galima rasti „Reddit“ kanale ir ji turi apie 1,7 milijono narių. Žmonės dalinasi įvairiomis nuotraukomis bei situacijomis, ką darbdaviai daro blogai ar kokius nepatogumus jie patiria, ir sulaukia iš kitų narių patarimų ar paskatinimo palikti darbą, kuris netenkina. Tokie dalykai egzistuoja – žmonės sąmoningi, nori geresnių darbo sąlygų, nori darbe gerai jaustis emociškai. Nori žinoti, kad jų uždarbis adekvatus.

– O dalinimasis su kolegomis, kiek uždirbi, leistinas?

– Įmonėse negalima dalintis tokia informacija su kolegomis – yra tik tam tikri tavo pareigybių algos rėžiai. Bet aš siūlyčiau domėtis atlygio tendencijomis rinkoje, jūsų darbdavio skelbiamais atlygio ryžiais laisvose pozicijose.  Jeigu turite pažįstamą, kuris kitoje įmonėje dirba panašioje pozicijoje, verta klausti apie jo atlygį. Tai reikalinga tam, kad orientuotumeisi darbo rinkoje!

Taip, darbdaviui labai patogu, kad kolegos nesišnekėtų tarpusavyje. Bet žinau atvejų, kai žmonės dirbo toje pačioje pozicijoje daugelį metų, rodė gerus rezultatus, bet atlygis kilo labai minimaliai. Ir jiems vis sakydavo: „Čia jau, žinok, pasiekei maksimumą.“ Paskui tas žmogus pasižiūri, kokie įprasti jo atlyginimo rėžiai, ir supranta, kad joks maksimumas niekada nebuvo pasiektas. Verta visada likti budriam ir už save pakovoti.

– Visada yra dvi pusės. Kaip rasti balansą tarp darbdavio ir darbuotojo poreikių? Pavyzdžiui, jei aš pervargstu – tai darbdavio kaltė dėl per didelio darbo kiekio ar mano pačios, dėl nemokėjimo planuoti laiko ar asmeninių savybių?

– Tikrai būna atvejų, kai gana akivaizdi darbdavio kaltė. Pavyzdžiui, žmogus nori pasiimti atostogų, o jam sakoma: „Oi ne, dabar tai tu negausi atostogų, vis tiek reiks dirbti.“ Tokiu atveju iš darbdavio pusės yra kaltė. Bet net ir tada nereikia jaustis auka – yra įstatymai, kurie reglamentuoja tavo teisę į poilsį, tuomet tuos įstatymus darbdaviui reikia priminti. Tačiau kalbant apie įprastą darbo dieną, pačiam žmogui svarbu tinkamai planuoti savo darbo dieną, nesijausti nuskriaustu, o kalbėtis su darbdaviu apie problemas.

Aišku, jeigu vienas darbas netenkina, kitas netenkina, o trečiame vėl tas pats kartojasi ir visur žmogus jaučiasi išnaudojamas darbdavio, tuomet problema jau gali būti pačiame žmoguje. Svarbu ir dirbti su savimi, ir keisti požiūrį. Bandyti taip susidėlioti laiką ir dieną, kad nepervargtum. Ieškoti tinkamų sprendimų. Abu – darbdavys ir darbuotojas – turi atsižvelgti į susitarimus. Atsakingi abu ir tai reikia prisiminti.