Katažina Zvonkuvienė atvirai prakalbo apie sūnui diagnozuotą autizmą: buvau pametusi save
Sekmadienį K. Zvonkuvienė instagrame savo sekėjams išsamiai papasakojo, kaip sužinojo apie sūnaus sutrikimą, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kaip gyvena šiandien.
„Visų pirma, noriu padėkoti Dievui už tai, kad leido man suprasti per šį iššūkį, per šią kelionę, kokia galia yra meilė.
Šiandien aš jam dėkingiausia esu už viską, ką turiu, – jautriai pasakojimą pradėjo K. Zvonkuvienė.
– Mūsų kelionė su Donatu prasidėjo, kaip jam sukako dveji metai.
Mes pastebėjome, kad kažkas su mūsų sūnumi ne taip. [...] Aš nurašydavau visus niuansus panašumui į tėtį, kuris yra ramus.
Gal būčiau ir anksčiau griebusi šią situaciją į rankas.“
„Taip gyvenome iki dvejų su puse metų, kol vieną dieną su vyru nuvykome į darželį, vyko šventė. Vaikai tėvams paruošė pasirodymą.
Tuomet mums su vyru buvo net ne šokas, mes tiesiog sustingome. Mūsų sūnus elgėsi taip keistai, tarsi kitame išmatavime.
Jis lyg nematė žmonių, jų negirdėjo.
Jis buvo visiškai kitoje erdvėje – tada buvo akivaizdus ženklas, kad taip negali būti“, – kalbėjo dainininkė.
Pradžioje sutuoktiniai galvojo, kad sūnus neprigirdi, nes šaukiamas vardu neatsiliepia. Vėliau Katažina kreipėsi į pažįstamą medikę ir tyrimo metu paaiškėjo, kad sūnus girdi puikiai.
Tuo metu dėl autizmo abejonių neliko, Donato elgesys atitiko visas autizmo spektrui būdingas savybes.
„Jis vengia akių kontakto, vengia prisilietimų, nereaguoja į vardą, nesako žodžio mama, nemėgsta nei uogų, nei vaisių, nei daržovių, jis yra labai kuklus. [...] Kai nuvykome atlikti tyrimo, jį buvo labai sunku išlaikyti, teko migdyti.
Viskas kaip ir buvo aišku, buvo įtariamas autizmas, tad netrukus patekome į raidos centrą.
Prasidėjo kažkas, kas mums atrodo kitas pasaulis“, – pasakojo Katažina.
Žinoma moteris teigė, kad labai stengėsi padėti sūnui, rinko visą informaciją, įrašinėjo, filmavo apsilankymus pas specialistus.
„Naudojomės kortelėmis, teko gyventi pagal šabloną, pagal rutiną. Viską dariau, ką specialistai sakė, buvo be proto sunku.
Dabar, kai vaikui jau šešeri metai, viskas kitaip, bet tada jis nesugebėjo nieko, ką sugebėjo jo sesė dvynė.
Kai Kornelija galėjo pati valgyti, pati apsirengti, pati išsivalyti dantis, viso to Donatas nemokėjo, ir aš neįsivaizdavau, kaip sugebėsime tai padaryti.“
K. Zvonkuvienė teigė, kad jautėsi lyg terapeutė, įsijautė į pedagogės vaidmenį ir pamiršo būti tiesiog mama, pamiršo apie šeimos vertybes.
„Kai prieidavau prie Donato, jis nuo manęs pabėgdavo. Viena, kita panaši situacija, čia tik namai, bet dar yra Kornelija, kuri niekuo dėta.
Aš pradėjau stengtis, vaidinti ir pasidariau geriete visų akyse. [...] Grįžimas namo tapo kančia.
Grįždavau po koncertų pavargusi, o Donatas ilgai nemiegodavo naktimis. Aš žinojau, kad grįžus namo reikės užmigdyti, visas procesas trukdavo valandas.
Tai kainavo nervų ir streso, aš norėjau to išvengti. Ilgiau pasilikdavo mano sesė, auklė, Deivydas. [...] Važinėdavau ratais, laukiau, kol užmigs vaikai, kad grįžčiau namo.
Buvau gilioje depresijoje, klausiau Deivydo, gal aš nemyliu vaikų. Gal man nereikėjo gimdyti? Gal mes kažką ne taip padarėme?
Gal mus Dievas baudžia? Kodėl aš nenoriu grįžti namo?“ – ašarų neslėpė K. Zvonkuvienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą