Netrukus smuikininkas gavo savo pirmąjį dolerį – moteris numetė pinigus į dėklą ir nuėjo nesustodama.
Kažkas atsirėmė į sieną, norėdamas jo paklausyti, bet žvilgtelėjo į laikrodį ir nubėgo. Greičiausiai vėlavo į darbą.
Daugiausia dėmesio jam skyrė 3 metų berniukas. Bet jo mama nusitempė jį paskui save. Taip pat pasielgė ir keletas kitų vaikų. Bet visi be išimties tėvai vertė juos žingsniuoti toliau.
Per 45 minutes, kurias muzikantas praleido grodamas, tik 6 žmonės sustojo ir kurį laiką jo klausėsi. Maždaug 20 žmonių paliko jam pinigų.
Muzikantui baigus groti, niekas to nepastebėjo.
Nebuvo jokių aplodismentų, jokio pripažinimo. Niekas to nežinojo, bet smuiku grojo Džošva Belas (Joshua Bell) – vienas garsiausių smuikininkų pasaulyje. 3,5 milijono dolerių vertės smuiku jis ką tik atliko vieną sudėtingiausių kada nors parašytų kūrinių.
Per dvi dienas, kurias Džošva Belas praleido grodamas metro, Bostono teatre buvo parduoti visi bilietai į jo pasirodymą.
Vieno bilieto kaina vidutiniškai siekė 100 dolerių. Per 45 minutes pro jį praėjo 1100 žmonių. Džošva atliko 6 Bacho pjeses ir surinko 32 dolerius.
Projektas „Džošva Belas inkognito groja metro“ buvo organizuotas laikraščio „Washington Post“ kaip socialinio eksperimento apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus dalis.
Eksperimentu buvo siekiama išsiaiškinti, ar galime suvokti grožį įprastoje aplinkoje netinkamu laiku?
Kaip reaguojame ir ką darome, kad tai suprastume? Ar atpažįstame talentą netikėtoje aplinkoje?
Viena iš eksperimento išvadų: jeigu nerandame minutės sustoti ir paklausyti vieno geriausių pasaulio muzikantų, kuris atlieka gražiausius kada nors parašytus kūrinius, tai kiek dar svarbių dalykų sugebame praleisti pro akis?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą