Meno vertintojai teigia: tiek vienas žmogus išvis nesugebėtų sukurti, kiek nuveikė Vida. Jos didžiuliai gobelenai buvo Klaipėdos gimdymo namuose, Jūrų muziejaus bibliotekoje ir kontoroje, Juknaičių ūkio bibliotekoje, Elektrėnų restorane, „Lino“ poilsio namuose, „Palangos“, Palangos „Neringos“ sanatorijose, Klaipėdos „Lūgnės“ viešbutyje ir kt.
Gobelenų likimai
Kai p. Vidos pasiteiravau, kokie jos sukurtų gobelenų likimai, nelabai ką turėjo atsakyti. Pasiteiravau ne šiaip sau. Menų vertintoja Birutė Skaisgirienė sukatalogavo (tą darbą tebetęsia) prichvatizuotuose pastatuose barbariškai išdaužytus ir sunakintus vitražus. Jų gedėjo ir dėl jų likimo piktinosi gal dešimtadalis miesto gyventojų. Bet - šaukštai popiet.
Vitražai, daugeliu atvejų tikri šios meno rūšies šedevrai, net iš tolo nekvepiantys socialistiniu realizmu ir jo simboliais su kūjais ir pjautuvais, Klaipėdos miesto ir krašto pastatuose sunaikinti.
B. Skaisgirienė deda daug pastangų, ieškodama jų nuotraukų, aiškindamasi vitražų autorius. Bent bus dokumentas, kas sunaikinta ir vietoj jų prikabinėta plastmasės gėlių girliandų. Tokia tad buvo „laukinių 1990-ųjų“ etika ir estetika...
O kas nutiko V. Sakės gobelenams? Ypatingų pretenzijų, regis, tekstilininkė, profesoriaus Juozo Balčikonio mokinė, neturi: „Audžiau pagal užsakymus. “Dailės„ kombinato meno tarybos įvertintus ir priimtus perduodavo užsakovams. Man - honoraras, ir gobelenas jau ne mano, tuo labiau ne Dailininkų sąjungos nuosavybė. Įstaigos ar organizacijos turtas, su kuriuo daro, ką nori“, - filosofiškai svarstė V. Sakė. Kur tebekabo ar nebekabo tie jos gobelenai, ji nelabai ir domėjosi.
Meno tarybos
Kadaise gerokai prisiklausiusi dailininkų raudų, kokie šlykštukai buvę to „Dailės“ kombinato meno tarybos nariai, nuomonės apie tą „organą“ pasiteiravau ir p. Vidos.
Anaiptol, ji to „organo“ nekeikė: "Meno taryboje buvo tikri savo srities menų profesionalai, nutuokiantys ir apie koloristiką, ir apie kompoziciją, ir apie simboliką, toli gražu sovietiškai neideologizuotą, ir apie apšvietimą.
Nėra buvę taip, kad pateiktus eskizus kategoriškai atmestų. Atvirkščiai - visai argumentuotai patardavo, kartais tikrai padėdami ir pačiai sau susidėlioti galutinius taškus. Jau atlikto iki galo darbo vertinti taryba susieidavo į dirbtuvę.
Arba dėl atliko darbo gabaritų, nebetelpančių dirbtuvėje, atvažiuodavo tiesiai ten, kur gobelenas jau būdavo pakabintas jam skirtoje erdvėje, su visu natūraliu apšvietimu. Pavyzdžiui, Juknaičių ūkio bibliotekoje. Tada atgarmėjo ir meno tarybos nariai, ir „dailininkų kolonijos“ kai kurie bičiuliai. Daugelis kitų sričių menininkų, anksčiau skulptūromis ar keramika, tapyba dabinusių ūkio pastatų interjerus ir eksterjerus, žinojo direktoriaus Zigmo Dokšo mokėjimą džiaugtis kūryba, jo vaišingumą.
O man - ar gaila iš gauto honoraro dėžės šampano? Juk tikrai šventė, kai matai savo darbą aplinkoje, kurioje jis tinka, pritinka ir teikia jaukumo.
Tokios šventės tikrai nebuvo dažnos. Bet tai būdavo progos ir tarpusavyje pabendrauti, kai kokius metus kaip koks vienuolis tupėjai savo celėje sukruvintom nuo darbo rankom, o dažnai ir kančiom: tai siūlų nepavyko nudažyti reikalinga spalva, tai ornamentas neišsidėliojo taip, kaip norėjai. O, va, gobelenas savo vietoje. Ir viskas susirikiuoja.
Manau, pats didžiausias ir negailestingas savo darbų kritikas esi tu pats. Aplinkiniai gali tikrai nuoširdžiai girti, ploti, rėkti „bravo“, bet tu žinai - vienos siūlų gijos nepavyko nudažyti taip, kaip norėjai", - prisipažino p. Vida.
Ji su nostalgija prisiminė ir respublikines dailės parodas, kuriose dalyvaudavo su savo gobelenais nuo 1975 m., ir Jūros šventes, kurioms visa „dailininkų kolonija“ ne tik iš S.Daukanto g. 9 namelio ir jam priskiriamų aplinkinių pastatų bruzdėdavo kaip kokios bitės avilyje, ruošdami darbus Jūros šventės tradicinėms didžiulėms parodoms Parodų rūmuose.
"Pasidžiaugdavom vieni kitų atradimais, kartais ir švelniai pakritikuodavom viens kitą dėl pastebėto neišbaigtumo - be pykčio, be geluonies. Ir švęsdavome.
Ypač džiaugdavomės parodoje sulaukę „patrono“ - miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, kuris mus, dailininkus, ypač vertino ir globojo. Praėjo daug metų, kai jo nėra, o mes vis jį geru žodžiu minim", - kalbėjo dabar Melnragėje gyvenanti V. Sakė.
Kaip minėta ankstesnėje „Akvarelėje“, ji gobelenų nebeaudžia. Bet tos srities meistrais ir jų darbais domisi, kaip ir anksčiau. Tuo labiau kad neseniai pradėjo dirbti Prano Domšaičio galerijos konsultante.
Tapybos savo malonumui neužleidžia. Juk sąlygos idealios toje Melnragėje. Pasiėmei molbertą, dažų paletę ir tapyk drobes, kartonus, gaudyk šviesos - tamsos šešėlius ar vis kitaip apšviestas gėles, krūmus. Viskas tavo valioje - kaip juos pamatysi, kaip sudėliosi spalvas.
„Niekada nesigailėjau ir nesigailiu pasirinkusi gyvenimą ir darbą Klaipėdoje“, - šiandien teigia V. Sakė, kadaise gimusi Biržuose, iš kurių patraukė į Dailės institutą Vilniuje, o jau jį baigusi, nusėdusi Klaipėdoje ir nuoširdžiai ją dabinusi savo kūryba.
FOTO AUTORIUS Vidos SAKĖS archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą