Dialogas iš psichologo praktikos:
– Žinote, aš labai kenčiu dėl to, kad esu per daug geras. Negaliu niekam atsakyti ir visi manimi naudojasi.
– Hm... Tada jūs veikiausiai esate nesugebantis atsisakyti, o ne geras.
– Argi tai nėra vienas ir tas pats?
Nesugebantis atsisakyti ar geras?
Ne, ne vienas ir tas pats! Yra milžiniškas, esminis ir principinis skirtumas. Tačiau mus išmokė galvoti kitaip: jeigu tu visada visiems padedi, su viskuo sutinki, niekada neįsižeidi, nesiskundi, tai esi geras. Tu esi auksas!
Stop. Būkime sąžiningi. Tu esi ne geras, o patogus. Bet man palankiau sakyti tau, jog esi geras ir geraširdis, kad tau būtų malonu. O kai žmonėms būna malonu, jie nesistengia nieko keisti ir apskritai susimąstyti. Tu esi geras, reikalingas ir mylimas! Ko daugiau reikia, kad jaustumeisi laimingas? „Mes savo pašaukimo nepamiršime: mes nešime žmonėms džiaugsmą ir malonumą!“ O save pamiršti galima.
Ir atvirkščiai: jeigu tu atsisakai išklausyti svetimą zyzimą, nebėgi padėti, vos pirštu pamojus, nesi pasiekiamas bet kuriuo paros metu, tai esi piktas, beširdis egoistas. Taip skamba vertimas, o originalas yra toks: „Esi niekšas, nes nepatenkini mano lūkesčių“.
Tiesiog nuostabu, kaip lengvai žmogų apakina tokie kreipiniai: „Būk geras!“, „Būk draugas!“, „Padaryk gerą darbą!“ ir pan. Ir šie kreipiniai yra tik vertimas. Originalas yra toks: „Padaryk taip, kaip man reikia, ir užsidirbsi pliusiuką į savo karmą“.
Trumpai tariant, susidaro painiava. Tačiau išpainioti ją galima gana lengvai. Įsižiūrėkite atidžiau ir pamatysite, kad čia yra tik siūlas su dviem galais: vienas sudarytas iš gerumo, kitas – iš nenubrėžtų asmeninių ribų.
Tikrasis gerumas visada būna nesavanaudiškas ir nuoširdus. Tai yra du pastovūs jo skiriamieji bruožai. Visais kitais atvejais – tik maskaradas.
Pavyzdžiui, jūs manęs kažko prašote, o aš nusileidžiu tik iš grėsmės, kad jūs įsižeisite arba apkaltinsite mane beširdiškumu, todėl aš elgiuosi nenuoširdžiai. Aš nesugebu aiškiai nubrėžti savo ribų ir todėl sutinku, o ne iš gerumo. Vidujai aš pykstu. Ir tas blogis nugalės, nes, skirtingai nuo dirbtinio gerumo, jis yra tikras.
Kitas pavyzdys: jeigu aš „darau gerą“ ir laukiu dėkingumo, tai aš jau nebesu nesavanaudis. Aš nejaučiu ribos tarp „parduoti“ ir „atiduoti“. Mano gerumas tampa sveriama preke. Aš laukiu atlyginimo, atpildo, o ne galvoju apie tai, kad mano veiksmai duotų realią naudą.
Tikrasis gerumas siekia būti perduotas ir įvykdytas.
Ir todėl aš negaliu būti po 24 valandas kasdien septynias dienas per savaitę geras visiems iš eilės. O jeigu bandysiu, tai vis tiek nieko niekam neduosiu, nes prie mano iškabos susirinks minia žmonių – subėgs kaip laukinės katės, pajutusios pieno kvapą. Ir mane labai greitai išspaus, išsunks kaip mazgotę. Ir net piktintis bus beprasmiška. Mano ieškinys bus atmestas su nuoroda „Nebuvo nustatytos ribos“.
Taigi, negalima būti be galo geram, nes toks gerumas neegzistuoja. Kaip rašo psichologė Anastasija Zvonareva, tai yra manipuliatorių išmonė, pavadėlis trokštantiems meilės. Patiekdami kaip meilę, jie sumaitina pagyras ir meilikavimus, pamalonina savivertę. Ar to jums reikia?
Jeigu ne to, tai laikykite abu siūlo galus, nepaleiskite ir nesupainiokite daugiau. O jeigu siūlai vėl pradės painiotis, tai jūs jau žinote, kaip reikia vieną atskirti nuo kito.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą