Kodėl net atleidus norisi kerštauti?

Bet kuriame žodyne galima rasti paaiškinimą, kad kerštas – kenkiantys veiksmai, atliekami tuomet, kai siekiama nubausti už anksčiau padarytą realią ar tariamą žalą. Tai reiškia, kad net menkiausias keršto aktas slepia troškimą, jog patirta nuoskauda daugiau nepasikartotų. Mokslininkai įsitikinę, kad kerštas gamtoje ir žmonių santykiuose yra gynybos būdas ir evoliucijos instrumentas.

Tad jis būdingas visiems be išimties. Tik štai vieni sugeba šį impulsą suvaldyti lengvai, o kitiems tenka labiau pasistengti.

Keršyti (ne)naudinga

Mokslininkai mano, kad kiekvienas turi įgimtą polinkį tenkinti poreikius, nekreipdamas dėmesio į kitiems daromą žalą. Na, o tie, kurių interesai paminti, skaudžiai už tai keršija.

Statistika rodo, kad kerštas ir įniršis lemia net pusę smurtinių nusikaltimų. Įdomu tai, kad šis impulsas ne visus veikia vienodai. 2006 m. amerikiečių mokslininkai paskelbė, kad jis vyrams suteikia daugiau pasitenkinimo nei moterims.

Dailiosios lyties atstovės pasižymi didesne empatija, todėl už skriaudą dažniausiai atlygina švelniau.

Tačiau keršija tikslingiau nei vyrai. Stipriosios lyties atstovai tai darydami agresyviai gali elgtis net su tais, kurie nesusiję su skriaudiku. O štai moterys gali laukti ir sistemingai planuoti, kad atpildą patirtų būtent jis.

Beje, zoologai tokius pačius lyčių skirtumus pastebėjo tarp primatų ir nedidelių mangustinių žinduolių surikatų. Šių bendruomenėse vyrauja matriarchatas. Vadovaujanti patelė už netinkamą elgesį kitas gali bausti net praėjus keliems mėnesiams po nusižengimo.

Tam tikra prasme kerštas – instrumentas, padedantis įtvirtinti statusą. Psichologai tikina, kad kasdienybėje sutinkama daugybė skirtingų jo siužetų.

Deja, beveik visi sukelia labai liūdnų pasekmių. Dažniausiai žmonėms būdingas labai primityvus, skirtas patenkinti asmenines ambicijas, o ne atkurti teisingumą. Tad specialistai įsitikinę, kad stabilioje visuomenėje, kurioje nepatiriama ypač skaudžių išgyvenimų, keršija emocijų negebantys suvaldyti asmenys.

Manoma, kad tokia aktyvi ar pasyvi agresija susijusi su jaunų moterų valgymo sutrikimais, vyrų psichologine impotencija, migrena ir skrandžio skausmais. Visgi labiausiai nuodijantis keršto aspektas – nesusitaikymas su savimi.

Skaitytojos laiškas

Su vyru esame susituokę 2 m., vaikų kol kas neturime. Mano įsitikinimu, visada sutardavome gražiai, tačiau vienas įvykis privertė susimąstyti, kad galbūt ne visada elgiuosi tinkamai. Sutuoktinis dirba moteriškame kolektyve.

Daugelį jo bendradarbių pažįstu, nes gana dažnai kartu pietauja ar vakaroja. Kartais į tokius pasisėdėjimus pakviečia ir mane.

Tad turėjau progą stebėti, kaip jis bendrauja su moterimis. Likau patenkinta – niekada neperžengė ribos.

Visgi po vieno tokio pasilinksminimo namo grįžo tik paryčiais. Tai nebūtų manęs suerzinę, jeigu kitą dieną netyčia jo telefone nebūčiau aptikusi daugiau nei draugiško susirašinėjimo su viena iš jaunesnių bendradarbių.

Nekėliau skandalo, sulaukusi tinkamo momento nusprendžiau pasikalbėti su vyru. Nors pokalbis nebuvo itin malonus, išsiaiškinome, kad tarp jųdviejų nieko neįvyko. Tiesiog susirašinėjo ir kelios pokalbio temos tapo kiek per daug asmeniškos.

Vyras neneigė, kad jų bendravimas gana artimas, bet pažadėjo tai pakeisti.

Patikėjau, nes pasitikiu žmogumi, su kuriuo nusprendėme kurti bendrą gyvenimą. Tačiau būtent tuomet prasidėjo tikrosios problemos.

Negaliu sakyti, kad nuolat pavyduliauju, tačiau apėmė nerimas. Tapau dirgli ir vis noriu vyrą nubausti už tai, kad jo elgesys privertė mane prastai jaustis.

Niekada nelaikiau savęs kerštingu žmogumi, tiesiog negalėjau susilaikyti neįbėrusi per daug cukraus į jo kavą ar nepaslėpusi mėgstamiausio kaklaraiščio. Tai vaikiškas elgesys, tačiau negaliu jo sutramdyti.

Man pačiai sunku suprasti, kodėl mylimam žmogui, su kuriuo išsiaiškinome problemą, noriu kenkti. Nors tai tik smulkmenos, nesididžiuoju savo elgesiu. Ką daryti tokioje situacijoje ir ar noras taip atsiteisti teisingas? Asta, 29 m.

Specialisto komentaras

Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Žmogus teisingumą suvokia subjektyviai. Niekada nekerštauja dėl dalykų, kurie nerūpi ar yra tolimi. Pirmiausia derėtų suprasti, kad kerštas psichologine prasme nesusijęs su atkurtu teisingumu.

Jį atkurti gali tik teisėjas, besivadovaujantis nešališkais ir visiems galiojančiais teisės principais. Teisingumas visada susijęs su nešališkumu. Kai kalba pasisuka apie kerštą, jo tikrai nėra.

Tinkamo atpildo negali duoti tas, kuris asmeniškai susijęs su skriaudiku ar nukentėjusiuoju.

Teisingumas keršijant veikiau naudojamas kaip savęs pateisinimo priemonė. Kai elgiamės netinkamai, nepaisome moralės normų, pasijuntame neteisūs ar prasikaltę, tad psichika greitai pasitenkina.

Kartais kerštautojas gali būti prilygintas smurtautojui. Reikėtų prisiminti, kad yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas. Bet koks niekada netaps geru pasirinkimu.

Teisingiausias ir visomis prasmėmis sveikiausias (juolab kai kalbama apie šeiminius santykius) būdas susitaikyti su nuoskaudomis – atleidimas.

Atleidimas tikrai padeda susitaikyti su situacija ir judėti toliau.

Visgi tai ne vienintelė išeitis. Pirmiausia derėtų suvokti tam tikrus gyvenimo principus. Vienas svarbiausių teigia, kad beveik nėra neteisingų dalykų. Žmogaus gyvenime, kaip ir gamtoje, egzistuoja dėsniai ir procesai.

Jei asmuo jų neatitinka, patiria pasekmių – nukenčia. Pavyzdžiui, žino, kad iššokęs iš penkto aukšto nukris ir stipriai susižeis. Tai rodo fizika ir logika. Be to, nė vienas žmogus to nelaiko neteisybe.

Tad tokiu atveju asmuo prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Tokie patys nesudėtingi priežasties ir pasekmės dėsniai galioja ir tuomet, kai kalbama apie žmonių santykius ir psichologiją. Niekas neatsitinka šiaip sau.

Kai vyksta nemalonūs, skaudinantys ar negeri įvykiai, derėtų panagrinėti kontekstą ir suvokti, kaip tam tikri poelgiai atvedė iki konkrečios situacijos.

Labai dažnai žmogus dėl savo veiksmų, elgesio, mąstymo ir konkrečių sprendimų atsiduria situacijose, kuriose jaučiasi nusivylęs ir nuskriaustas.

Tik suvokęs savo atsakomybę ir gyvenimo dėsningumus gali atsikratyti troškimo keršyti.

Patyrus šį impulsą reikėtų stengtis suvokti, kas ir kodėl jį paskatino.

Tuomet tai taps postūmiu keistis ir tobulėti.

Pravartu būtų dar kartą pasikalbėti su vyru ir atvirai jam papasakoti apie savijautą. Visgi svarbiausia panagrinėti savo vidinį pasaulį.

Kerštas – tamsus impulsas, o tokių turi visi be išimties. Tačiau juos įmanoma sutramdyti ieškant priežasčių ir neleidžiant sau prisirišti prie keršto. Galima savo pojūčius aprašyti dienoraštyje ir juos panagrinėti. T

aip pat stengtis į keršyti skatinančias situacijas ar įvykius žiūrėti racionaliai, tinkamai įvertinti, kokia skriauda iš tiesų patirta.

Galbūt norą keršyti pasitelkus smulkmenas skatina ne vienas konkretus įvykis, o kur kas gilesnis nepasitenkinimas.

Sidebar placeholder