Kodėl visi žemynai susitelkę vienoje planetos pusėje? Paprastas geologinis paaiškinimas

Ciklas, kuris viską nulemia: nuo Pangėjos iki ateities

Dabartinė žemynų konfigūracija dažnai siejama su paskutiniu superkontinentu – Pangėja, kuri egzistavo maždaug nuo 336 iki 175 milijonų metų prieš ir kurios irimas vis dar vyksta. Vis dėlto, žemynai nuolat slenka, o Atlanto vandenynas vis dar plečiasi, stumdamas Ameriką tolyn nuo Europos ir Afrikos. Tačiau žemynai tolygiau nepasiskirstė ir greičiausiai niekada tolygiai nepasiskirstys.

Svarbiausia suprasti, kad kas 300-500 milijonų metų dauguma žemynų susijungia į superkontinentą. Tai yra milžiniška sritis, sudaryta iš kelių tektoninių plokščių, pakilusių virš jūros lygio. Kad darinys būtų laikomas superkontinentu, jis turi apimti ne mažiau kaip 75% visos sausumos. 

Nors Europa, Azija ir Afrika yra sujungtos, jos sudaro tik apie 57% bendro Žemės sausumos ploto, todėl dabartinės sausumos sankaupos nelaikomos superkontinentu.

Žemynų slinkimo esmė

Prieš Pangėją egzistavo Gondvana (kuri ne visada pripažįstama visaverčiu superkontinentu) ir daugybė kitų, mažiau žinomų darinių.

Moralas paprastas: žemynų dreifo jėgos nuolat stumdo žemynus Žemės paviršiumi. Šimtus milijonų metų žemynai artėja ir jungiasi, sudarydami superkontinentus, o vėliau superkontinentas suyra taip pat lengvai, kaip susidarė.

Taigi, per ateinančius kelis dešimtis milijonų metų, žemynų išsidėstymas taps šiek tiek retesnis: Eurazija pasislinks į rytus, o Amerika – į vakarus. Po to, tikėtina, vėl prasidės „susitupėjimo“ periodas, ir ims formuotis būsimasis superkontinentas.

Iki tol Žemę galima vadinti dideliu mėlynu rutuliu su nedidelėmis sausumos salelėmis – ypač jei atsidursime orbitoje virš Pietų Ramiojo vandenyno, kuris yra toks didžiulis, kad turi savo antipodus (vietas, esančias tiesiai priešingoje Žemės pusėje).