Kšištofo Lavrinovičiaus žmona Tatjana – apie tai, kodėl vaikus veda į tarptautinę mokyklą ir kodėl negali jų atplėšti nuo knygų

Savo vaikus ši šeima nusprendė vesti ne į valstybinę, o į tarptautinę mokyklą, ir, pasak mamos, tai buvo pats geriausias sprendimas.

Mokymosi platforma mokosi.lt, kartu su portalu lrytas.lt pristato tinklalaidę „Prie kavos po pamokos“. Laidose kalbinami įvairių sričių specialistai, pateikiamos ekspertų įžvalgos, aptariamos aktualios švietimo temos. Tinklalaidę žiūrėkite kiekvieną trečiadienį 18 val. platformoje lrytas.tv.

Šį kartą T.Lavrinovič papasakojo apie savo vaikų patirtį mokyklose, užsienio ir Lietuvos skirtumus švietimo sistemoje, pagalbą vaikams ir tarptautinės mokyklos naudą.

Jau atrado knygų skaitymo džiaugsmą

Šiandien trys T.Lavrinovič atžalos tarptautinėje mokykloje mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą.

Pasak pašnekovės, tokį sprendimą šeima priėmė dėl to, kad savo kelią švietimo sistemoje vaikai pradėjo būtent gyvendami kitose užsienio valstybėse, kur negalėjo kalbėti tik gimtąja kalba.

„Atvažiavome į Lietuvą – aišku, galvoje buvo košė, ypač pas vyresnįjį.

Namuose mes visą laiką kalbame rusiškai, kad vaikai nepamirštų, kaip šnekėti su močiute ir seneliu.

Tai gavosi šitaip, kad tarp draugų, bendraamžių jie kalba lietuviškai, o mokykloje nuo pusės devynių iki trijų jie kalba angliškai.

Tad kol viskas susidėliojo į savo vietas, reikėjo visų metų, bet vėliau vaikai pradėjo šnekėti trimis kalbomis, ir visomis vienodai gerai“, – pasakojo T.Lavrinovič.

Tiesa, moteris pridūrė, kad net kelių kalbų vaikams labai padėjo išmokti ir nuolatinis knygų skaitymas, ką kasdien daryti ragina ir pati ugdymo įstaiga.

„Įprotis skaityti labiausiai susiformavo dėl mokyklos. Mokytojai stengiasi neduoti daug namų darbų, bet prašo, kad vaikai bent 20 minučių per dieną skaitytų knygas.

Nesvarbu, kokios jos – jeigu patinka komiksai, gali skaityti komiksus, bet vaikai turi skaityti.

Žinoma, yra pagrindinė literatūros programa, bet jie ją skaito mokykloje, o namie prašoma skaityti papildomai, dėl malonumo.

Jeigu vaikas nenori skaityti, tai reiškia, kad jis dar neatrado savo knygos, ir tada mokykla padeda ieškoti to, kas patinka, visokių žanrų knygų, nes vienam vaikui patinka skaityti enciklopedijas, o kitam – visiškai kitus dalykus“, – svarstė T.Lavrinovič.

Švietime svarbiausia – vertinti kiekvieną vaiką

Kaip pasakojo žymi mama, vos atvedus savo vaikus į tarptautinę mokyklą tėvai apie tokį ugdymo modelį dar nieko nežinojo, todėl iš pradžių teko patirti netgi tam tikrą kultūrinį šoką.

„Pirmus dvejus metus man buvo labai sunku žiūrėti, nes nebuvo tokių švenčių, kokias turėjome mes – kur mergaitės persirengia snieguolėmis, o berniukai – grybukais. Tokio dalyko ten nėra. Vaikų čia nespaudžia išmokti kažkokių tekstų, nes viskas ateina iš paties vaiko.

Jiems siūlo pabandyti, ir jeigu patinka ir išeina, tada dalyvausi. Jei mato, kad vaikas visiškai ne prie dramos, nes yra tokia pamoka kaip teatras, jeigu vaikui labai sunkiai sekasi, niekada jo nespaus.

Ir ačiū Dievui, nes kiek pas mus vaikų buvo traumuotų – juk visi labai skirtingi“, – kalbėjo T.Lavrinovič.

Pašnekovė pridūrė, kad tokią situaciją puikiai iliustruoja ir jos pačios pavyzdys – moters vyresnysis sūnus yra labai atsakingas ir geba atlikti visas užduotis, bet kartais jam tenka tai daryti „per prievartą“, o tai esą labai žalinga. Todėl mokyklos pasirinkimu tėvai – ypač patenkinti.

„Iš pradžių buvo įdomu, kodėl nėra eilėraščių ant scenos, nėra bendrų dainų, o paskui supratome, kad noras eiti į mokyklą ir atsiranda tada, kai vaikų nespaudžia, kai padeda mokytis ir ieško, kas jiems patinka. Mokykla niekada nelygina vaikų, kiekvienas vaikas eina savo keliu.

Pavyzdžiui, aš nežinau, kaip mokosi kiti vaikai mūsų vaikų klasėse, nebent aš draugauju su kita mama ir galiu jos tyliai paklausti“, – prisipažino T.Lavrinovič.

Moteris atviravo, kad, kuo daugiau metų jos vaikai praleidžia tokioje ugdymo sistemoje, tuo labiau jai atrodo, jog tai buvo pats geriausias įmanomas pasirinkimas.

„Mokytojai visą laiką stengiasi, kad vaikas pasiektų, kaip dabar madinga sakyti, geriausią savo versiją. Čia gražiai pasakyta, bet, jeigu pagalvotume, taip ir turi būti kiekvienoje mokykloje, nes kiekvienas vėliau išsirinks savo kelią.

Ne visi bus profesoriai, ne visi bus sportininkai, ir nereikia versti vaiko sunkiai sportuoti ar vaidinti, jei tai jam visai neduota“, – aiškino pašnekovė.

Tiesa, pati T.Lavrinovič yra susipažinusi ir su situacija valstybinėse mokyklose, tačiau draugų ir pažįstamų pasakojimai neretai ją nuliūdina.

„Turiu draugę, kuri yra antros klasės mokytoja. Iš mokytojų pusės galiu pasakyti, kad labai sunku yra dirbti su 30 vaikų. Per pamoką neįmanoma visų prižiūrėti ir visų ko nors paklausti.

Tu turi visiems klasės vaikams pasakyti, kaip jie parašė kontrolinį darbą. Nors mokytojas teoriškai dirba iki maždaug pirmos valandos, dar ir vakare tu turi peržiūrėti ir ištaisyti 30 testų.

Būna, kad ji nuvažiuoja namo, pavalgo, tada grįžta į mokyklą, nes tiesiog negali 30 sąsiuvinių vežtis namo. Tai tikrai labai sunku“, – teigė moteris.