L. Gradauskienė prisiminė neįkainojamą patirtį su L. Pobedonoscevu: „Jam galima atleisti bet ką“

Jau beveik du dešimtmečius žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja Livija Gradauskienė (48 m.) neblėstančia energija džiugina televizijos žiūrovus bei radijo klausytojus. Žinoma moteris atvira – darbas žiniasklaidoje jai kelia teigiamas emocijas. 

Archyvų nuotr.

Karjerą televizijoje Livija pradėjo nuo tiesioginio eterio. Po Vilniaus universitete baigtų žurnalistikos studijų ji įsidarbino LRT televizijoje, pavakario laidoje „Prie kavos“.

„Tai buvo labai maloni pramoginė, informacinė pavakario laida.

Kasdien kviesdavomės svečius – nuo muzikų iki mokslininkų, juos kalbindavome įvairiomis temomis bei transliuodavome parengtus reportažus. Tai buvo pirmasis mano darbas televizijoje ir dar tiesioginiame eteryje“, – pirmąjį darbą televizijoje prisiminė ji.

– Per beveik du dešimtmečius televizijoje jums yra tekę vesti aibę laidų. Kuri iš jų labiausiai įstrigo atmintyje?

– Visos laidos, kurias teko vesti televizijoje, man buvo labai malonios patirtys. Televizija yra toks dalykas, kad kartais prieš projektą yra sunku prognozuoti, koks jis bus.

Sumanymas gali būti vienoks, bet eigoje viskas gali pasisukti kita linkme. Tad dėl to dėkoju likimui, kad niekuomet neteko pakliūti į tokį projektą, dėl ko vėliau būtų galima gailėtis.

Man visuomet sekėsi – pakliūdavau į pozityvias laidas, kurios žiūrovams skleidžia geras emocijas. Nuo pat žurnalistikos studijų pradžios žinojau, kad niekada su mikrofonu nestovėsiu prie besimušančių giminaičių ar degančių namų.

Esu dėkinga likimui, kad savo darbe sutikau ir dirbau su daugybe įspūdingų asmenybių, kurie skleidžia šviesias emocijas, kultūrą ar tiesiog džiaugsmą.

Nepamiršiu, kaip ekselencija Valdas Adamkus, atvykęs į tiesioginį TV labdaros renginį, kurį vedėm su Marijum Mikutavičium, atnešė savo asmeninę auką vienam sergančiam vaikui – tuomet griežtai neišdavė, kiek aukoja, bet aš mačiau – tai buvo didžiulė suma.

Tokie dalykai nustelbia visą, kartais matomą televizijos paviršutiniškumą. Beje, per televiziją teko ir į Sibirą papulti – dalyvauti „Baimės faktoriuje“, kas buvo siaubingai fantaskiška patirtis.

Teko vesti žaidimą poroms „Ilgai ir laimingai“, kur ateidavo garsios poros ir reikėdavo nežinant vienai ar kitai pusei atsakyti į tuos pačius klausimus. Čia sudalyvavo turbūt visos garsiausios Lietuvos poros.

Taip pat su Justinu Jankevičiumi turėjome projektą „TV antis“, kur buvo daug humoro, projektai „Aš myliu LT“, „Mano žvaigždė“.

LRT „Lietuvos balsai“ buvo pirmasis chorų konkursas Lietuvoje – keturi pilni chorai vienoje scenoje – neįtikėtina muzikos galia!

Daugiausia man ir teko dalyvauti muzikiniuose projektuose – tokiuose, kaip LNK Nacionalinė muzikos lyga, ar LRT Eurovizijos atrankos, ar linksmi humoro projektai. Visi buvo vieni už kitą smagesni.

– Tikriausiai vienas iš didesnių to metų projektų buvo jūsų vedama laida „Myli nemyli“. Ją vedėte drauge su Leonardu Pobedonoscevu. Kaip prisimenate šią patirtį?

– Nuostabiai. Mes su Leo iki šiol esame vienas kitą mylintys bičiuliai.

Puikiai prisimenu, kai rinkome partnerį šiai laidai ir kai aš pamačiau jauną aktorių, iš karto supratau, kad tik jis.

Jam buvo galima atleisti bet ką, nes jis tokio mielumo ir simpatiškumo žmogus, kad tiesiog negali į jį atsižiūrėti.

Jis visuomet toks buvo ir yra.

Buvo labai smagu vesti šį projektą su tokiu partneriu. Pats projektas taip pat gyvavo gana ilgai. Jį kūrė legendinis televizijos prodiuseris ir režisierius Ričardas Rickevičius.

Nors „Myli nemyli“ buvo pasimatymų šou, jis nebuvo paprastas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dalyviams tekdavo rinktis tolimesnę pažintį arba pinigus. Tas pasirinkimas išties atspindėdavo tam tikras vertybes ir daug ką pasakydavo apie žmones bei jų santykius.

Archyvų nuotr.

– Kokių dar patirčių būta?

– Mano gyvenime yra buvusi dar viena nuostabi patirtis – „Elenkenio“ snieguolė. Tai buvo nelengvas projektas, kadangi vidury žiemos mes važiuodavome per Lietuvos miestus ir ieškodavome ant žmonių langų priklijuotų žvaigždžių.

Būdavo labai malonus jausmas padaryti žmogui siurprizą ir atnešti dovanų. Tos nesurežisuotos emocijos – neįkainojamos.

– Prieš pirmas laidas, kaip ir daugelį, apimdavo jaudulys. Kaip su juo kovodavote?

– Jaudulys visuomet yra. Jis daugiau juntamas tiesioginiame eteryje. Tačiau aš tai vadinu geruoju stresu, kuris padeda mobilizuotis.

Jis, mano manymu, yra reikalingas. „Muzikinė kaukė“ ar „Kaukės“ – tai tos laidos, kuriose jaudulio nėra, tačiau yra begalinis malonumas būti to dalimi ir matyti iš arti tokius didelius kūrybinius projektus, kurie reikalauja begalinio komandos ir dalyvių darbo.

Man dalyvauti visur – didžiule laimė.

Kaip ir daugeliui, prieš pradedant filmuoti, būna jaudulys, tačiau eteryje jis dingsta, kadangi kūrybinis džiaugsmas visa tai nustelbia.

– Kaip jūsų akimis per ne vieną dešimtmetį pasikeitė darbas televizijoje?

– Labiausiai viskas kinta laidų kokybės prasme. Kasmet vaizdas, kurį mato žiūrovas yra vis tobulesnis, vis gražesnis, įspūdingesnis.

Ir technologijos, ir kūrybiniai sumanymai, ir investicijos yra pasiekusios aukštumas. Prisimenu tą laikotarpį po studijų, kuomet visos priemonės ir įranga buvo ženkliai paprastesni.

Kad ir projektas „Kaukės“ – manau, kad prieš dešimtmetį nelabai kas ir įsivaizdavo, kad galima surinkti garsiausius šalies žmones, aprengti fantastiniais kostiumais ir priversti dainuoti.

Taip pat kūrybiniai sprendimai – atsiranda vis daugiau ir daugiau kūrybiškų žmonių, kurie sugalvoja aukšto lygio projektų.

– Ką, kaip patyrusi žurnalistė, norėtumėte patarti jaunajai kartai?

– Norint būti kažkuo bet kurioje srityje reikėtų galvoti apie savęs tobulinimą, išprusimą, unikalumą, nuoširdumą bei natūralumą.

Mano manymu, įdomus žmogus yra ne standartinis, dirbtinis ir besivadovaujantis klišėmis ar stereotipais, bet originalus.

Aš esu už tikrus žmones, kurie turi ką pasakyti, turi idėjų, yra ne gražūs robotukai, o asmenybės.

Archyvų nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder