Liudas Mikalauskas – apie karantino pamokas, draugystę su scenos partneriu ir gyvenimą kaime: man daug pinigų nereikia

„Vasara buvo labai darbinga. Turėjau per savaitę 5-7 renginius, darbas buvo didelis. Žmonės tikrai džiaugėsi, gausiai rinkosi. Jei vėl reiks pabūti namie, nenusiminsiu, jau buvau praradęs tą jausmą buvimo su šeima, su vaikais. Namuose būni retas svečias.   

Per karantiną išmokau sakyti žodį „ne“.

Anksčiau kur kviesdavo, ten ir eidavau, dabar po truputį tai retinu. Pradėjau suprasti, koks džiaugsmas būti su šeima. 

Visada sakau, kad man užtektų minimalios algos dirbant darbą netoli namų. Aš automobiliui per mėnesį išleidžiu apie penkis šimtus eurų, bet jei niekur nevažiuoji, turi stogą virš galvos, parduotuvėlę kaime, kurioje gali rasti visko, ko tau reikia – daug pinigų ir nereikia. 

Rudenį iš tėvų parsivežėme porą maišų bulvių. Lapkritį visada skerdžiame kiaulę. Tos mėsos prisišaldai iki soties. Mano mama konservuoja daržoves, aš pats irgi tai mėgstu daryti – praeitą sezoną turėjome penkiasdešimt puslitriukų. Ko tau, žmogau, dar reikia. Absoliučiai nemačiau jokių problemų“, – tikina L. Mikalauskas. 

Į miestą negrįžtų

Jau kurį laiką Liudas Mikalauskas su šeima gyvenimą kuria kaime – Plutiškėse, tarp Marijampolės ir Kauno, šeima turi namą. Paklaustas, ar jam netrūksta miesto, Liudas nukerta – miestas ir žmonės jam atsibosta, o kaime nuolat yra veiklos:  

„Kaime kai gyveni, nuolat yra ką veikti. Aš pastebėjau, kad užmiesty žmonės daug daugiau linkę burtis į įvairias bendruomenes, organizuoti įvairias veiklas. Mieste to būna žymiai mažiau, žmonės sėdi užsidarę savo uždarose erdvėse. O kita vertus, ką tame mieste tada veikti, eiti į kino teatrą nuolat nebent. 

Aš apskritai nuolat turiu ką veikti, čia pilna darbo, ir ten bėgi, ir ten bėgi, žiūrėk ir vakaras.

Neseniai ėmiau užsiimti bitininkyste, prisistatėme avilių, o su jais juk tiek daug darbo!

Aš pasakyčiau, kas galvoja, jog kaime nėra ką veikti, tegu atvažiuoja pas mane kokiai savaitei, aš jiems tiek darbo prigalvosiu, kad greitai nuomonę pakeis“, – juokiasi L. Mikalauskas. 

Vyras džiaugiasi, jog gyvenimu toli nuo miesto šurmulio džiaugiasi ir vaikai – pasak jo, jiems visiškai netrūksta veiklos: 

„Vaikams tikrai nėra nuobodu kaime. Mes gyvename kaimynystėje keturios šeimos, nuolat kieme būna 9-10 vaikų. Sako, kad kaime vaikai yra uždaryti, man atrodo, kad kaip tik kaime vaikai tampa laisvesni. Kartais net nežinai, kuriame name tie vaikai subėgę. 

Egidijus ten pirmas atsikraustė ir mes nuo jo užsikrėtėme ta Plukiškių liga. O tie kiti kaimynai irgi yra pasistatę namus, kur tėvonija jų, kiti dar anksčiau sugrįžę Teksaso valstijos JAV. Grįžo iš Amerikos į kaimą. Atrodo į Vilnių grįžta iš Amerikos – kaip į mažą miestelį, o čia va taip“, – stebisi solistas. 

Geriausią draugą sutiko dar universitete

Laidoje Liudas Mikalauskas dalyvaus kartu su scenos partneriu Egidijumi Bavikinu. Vyrai kartu ne tik scenoje – jau daugiau nei dešimtmetį jie geriausi draugai. Pasak Liudo, ši draugystė užsimezgė paremta puikiu vienas kito pojūčiu scenoje: 

„Su Egidijumi mūsų draugystė prasidėjo dar studijų laikais – studijavome pas tą pačią profesorę. Kažkaip pradėjome bendrauti ir teko scenoje dažnai susidurti. Tada ir pamatėme, kad scenoje mums vienas su kitu patogu. 

Artistai supras, čia kaip Mindaugas (Stasiulis) su Justinu (Jankevičiumi) „Gero vakaro šou“ kontekste. Jie gali pasitikėti vienas kitu, jei vienas pradeda pasakoti kokią istoriją, antras gali laisvai ją perimti ir tęsti. Nesodina dinamikos, kas labai svarbu. 

Egidijus lygiai taip pat – kiek šaunių partnerių scenoje esu turėjęs, tokių, kurie padėtų auginti koncerto kulminaciją ir nenusodintų jos, nepadarytų, kad vėl turėtum pusvalandį dirbti norėdamas užkelti energiją. Jis puikiai tą daro, kaip žaidžiant tenisą – muši kamuoliuką ir atgal gauni tą kamuoliuką. Jis labai patikimas žmogus. 

Kai randi partnerį scenoje, su kuriuo lengva dirbti, su kuriuo renginiai ne vargina, o suteikia daug džiaugsmo – labai sunku kito ieškoti. Su Egidijumi ta draugystė prasidėjo kokiais 2006 metais. Turime rugsėjo 26-ąją koncertą Kaune. Paskirsime jį penkiolikos metų sukakčiai mūsų dueto!“, – smagią idėją netikėtai sumąsto Liudas Mikalauskas.

Kalbėdami apie vyrų draugystę, prieiname ir prie dar vasarą išpopuliarėjusio įrašo, kuriame jie abu Venecijoje plaukdami gondola traukė ariją. Pasak Liudo, šio įrašo sėkmės paslaptis paprasta – jokios vaidybos: 

„Kadangi ta draugystė tokia graži, tas įrašas ir pavyko nesurepetuotas. Kartais būna, kai bandai surepetuoti, įrašai atskirai audio, tada video, viską sustyguoji – ir neišeina. O tokie natūralūs, nesurepetuoti įrašai, kuriuose – draugystė ir susiklausymas, suranda žmonių širdis. 

Prisimenu, kai su operos teatru į „TikTok“ įdėjome vieno škotų dainininko dainą, ant jos užrašę mūsų balsus. Tą video mes padarėme per dešimt minučių. O „laikų“ buvo penki milijonai, pasidalinimų dešimtys milijonų, rodė per visas žinias. 

Paskui teatras pabandė surežisuoti klipus, su šviesomis, su dekoracijomis, su dūmais – keturias valandas filmavome. Gražūs klipai gavosi – bet nepaėjo. Neliko natūralumo“, – prisimena Liudas Mikalauskas.