O ten jau suvešėję avižų laukai, juose žydi aguonos, pakelės nusėtos pienių ir kitų gėlių žiedais, ir jeigu ne ūkininkų sklypus suskirsčiusios gelsvo smiltainio tvoros bei kaktusai, tai pamanytum, kad pavyko pasukti laiką ir atsidūrei kur nors Lietuvos provincijoje birželį.
Nors mūsų viešnagės metu (kovo 9-14 dienomis) oras buvo įšilęs iki 19-23 laipsnių, būtų neteisinga sakyti, kad tokiu laiku Maltoje oras yra tiesiog nuostabus pasiilgusiems vasaros - jeigu tikėtume išmaniojo telefono orų programėlių prognozėmis, jau kitą savaitę temperatūra turėjo būti tik apie 14 laipsnių, pakilti vėjas. Nors pas mus vasaromis taip irgi būna ir, deja, ne taip jau retai.
Salos negalima rekomenduoti pliažų mėgėjams, nebent Jums patinka vartytis ant kietos uolos - jos ir sudaro beveik visą Maltos salų pakrantę. Be to, kovą Viduržemio jūra ten dar gana vėsi, maudytis nesinorėjo, nors tokių teko matyti.
Toji ankstyva vasara buvo vienintelė sąsaja su Lietuva, visa kita - didžiulis kontrastas.
Pradėkime nuo to, kad Malta yra salų valstybė, didžiausia iš salų - Malta, kurioje, remiantis „Google Maps“ duomenimis, atstumas tarp tolimiausių taškų išilgai siekia apie 33 kilometrus, o skersai ties plačiausia vieta - apie 20 kilometrų. Dėl įdomumo, tai išilgai ją galima pėsčiomis pereiti per aštuonias, o skersai - per keturias valandas (to paties „Google“ skaičiavimas).
Ir į šį nedidelį plotelį telpa pusė milijono gyventojų. Tai irgi matyti plika akimi - nes neužstatyto ploto yra labai nedaug, miestas prie miesto, miestelis prie miestelio. Nėra to jausmo kaip Lietuvoje: bekraščiai laukai.
Nėra miškų, bet uolienos sala yra gana žalia - tai akivaizdu jau leidžiantis lėktuvui.
Gyvenvietėse aiškiai matyti įvairių kultūrų ženklai - bažnyčios, kurių čia galybė, tarsi perkeltos iš Italijos, kaip ir gyvenamieji namai su aukštais siaurais langais ir medinėmis langinėmis, ant namų sienų pilna portugališkų azulecho: keraminių plytelių puošybos detalių. Sliemoje ir Sent Džiulianse vaizdas kitoks - ten pilna daugiaaukščių, statyboms išnaudojamas menkiausias plotelis, šiek tiek primena Benidormą Ispanijoje.
Visoje saloje pilna įvairių britiškų akcentų, tokių kaip žymiosios raudonos telefonų būdelės ir šiukšlinės kaip Londone, ir Karališkojo Britanijos pašto dėžutės. Ir pusryčiai viešbutyje (jeigu žinote, kas yra british breakfast). Ir eismas kairiąja kelio puse.
Vairuotojai, beje, nėra labai draugiški: pypsi, eismo spūstyse (jų ten piko valandomis tikrai netrūksta, ypač aplink sostinę Valetą, Sliemą ir Sent Džiulianse) nelinkę įleisti į reikiamą eismo juostą, retokai rodo posūkius. Bet nesijaudinkite, nes skubėti čia nėra kur. Sala juk labai maža.
Jeigu ne eisme, tai visur kitur sutikti vietiniai buvo draugiški, paslaugus, bet neįkyrus aptarnaujantis personalas, ir mažas, ir senas kalba angliškai, bet su keistu akcentu, tarsi kažką tuo pačiu metu valgydami. Kalba - tokia suMALTA.
O maltiečių kalba - iki šiol visiškai negirdėta, jokio panašumo į italų, greičiau rumunų ir švedų kalbų mišinys, bent jau taip fiksavo mano ausys.
Gatvėse labai krenta į akis vietinių apranga - dauguma jų dėvi sportinius kostiumus: ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Ir net paslaugų sektoriaus darbuotojai, todėl nenustebkite, jeigu einant pro restoraną į jį pakvies užeiti žmogus, nuo galvos iki kojų aprengtas „Adidas“.
Arba laive, plukdančiame į Gozo salą ir žydrąją lagūną. Beje, jeigu pasirinksite šį būdą keliauti į Gozo, tai žinokite, kad Viktorijos miestui apžiūrėti turėsite pusantros valandos, o atsikvėpti Comino saloje - apie valandą. Ir vienu, ir kitu atveju užtektinai laiko.
Ruošiantis išbandyti plaukimą į Blue Grotto - pakrantės urvus, reikėtų pasiteirauti dėl oro sąlygų. Kai plaukėme mes, į urvus patyręs valties vairuotojas lįsti nesiryžo pasakęs, kad pernelyg rizikinga dėl seklumų, jis taip pat teigė, kad kitą dieną iš viso į jūrą neplauks - pernelyg pavojinga.
Rekomenduojame į bagažą įsimesti patogius žygio batus, nes pasivaikščiojimams Maltoje yra puikių vietelių. Mes rinkomės takus pietrytinėje dalyje tarp Marsaxlokk ir Marsakala miestelių, didelė dalis maršruto driekiasi aukštų uolų atbrailomis, nuo kurių atsiveria įspūdingas vaizdas.
Ne mažiau gražu buvo ir vaikščiojant Dingli uolomis, Migra I-Ferna pakrante. Galima praeiti Viktorijos linija - gynybiniu barjeru, kuris šiek tiek primena Didžiąją kinų sieną.
Apskritai Malta atrodo kaip viena didelė tvirtovė. Bet ko norėti, kai į salą kėsinosi tiek daug išorės priešų. Ši aplinkybė, beje, atsako į klausimą, kodėl Maltoje yra tiek daug įvairių skirtingų kultūrų ženklų, nes šios mažos valstybės gviešėsi bei savo tvarką įvesti norėjo ir arabai, ir osmanai, ir prancūzai, ir britai.
Siekiantiems gastronominių patirčių reikėtų rekomenduoti tradicinę maltietišką triušieną, kurią siūlo kone kiekviena maitinimo įstaiga. Patiko užkandžiui prieš maistą patiekiama pupelių ir česnako užtepėlė, taip pat gremolada - dalis garnyro, patiekiamo su žuvimi.
Išvada: visada džiugina galimybė paankstinti vasarą. Ir Malta kovą tam tikrai tinka. Ar užtenka puspenktos paros? Mums - taip, nors galima prisigalvoti veiklos ir visai savaitei: dar daugiau žygių, muziejai, kitos atrakcijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą