Miško atsiskyrėlis: kaip vyras 27 metus vengė civilizacijos ir įvykdė 1000 vagysčių

Jis pasiėmė tik būtiniausią turistų įrangą ir pasitelkė geležinę valią niekada negrįžti į pasaulį, kuriame gimė.

Jo istoriją pasakoja Lenkijos leidinys „Onet“.

Net vaikystėje Naitas (Knightas) jautėsi atsiskyręs nuo aplinkinių, ir net artimiausi šeimos ryšiai nesukeldavo jam artumo poreikio. Jo šeima priprato prie jo uždaro charakterio ir nelaikė to problema.

Naitas atsitiktinai surado vietą, kuri tapo jo nuolatine buveine – nedidelę pievelę miške netoli Nort Pond ežero. Ten jis tarp pušų šakų ištempė brezentinį audeklą, pastatė nedidelę palapinę ir įsikūrė. 

Pasirinkta vieta buvo apsupta poilsio namų, bet dėl tankios augmenijos vaikinas galėjo įsikurti beveik nepastebimas vietiniams gyventojams. Niekas nežinojo apie jo buvimą šioje vietoje, nors iš tiesų jis gyveno vos kelios minutės pėsčiomis nuo vieno iš šimtų vasarnamių, pastatytų prie ežero.

Jo pirminė slėptuvė buvo sudaryta iš pavogtų palapinių, brezentų ir baldų, slapta išvežtų iš kaimyninių namų. Tai buvo jo pirmasis bandymas sukurti vietą, kurioje galėtų išgyventi.

Žemas ūgis ir lieknas kūno sudėjimas padėjo jam likti nepastebėtam, o natūralus atsargumas reiškė, kad Naitas beveik nepalikdavo savo buvimo pėdsakų.

Per ateinančius 27 metus Naitas niekada nenaudojo telefono, interneto ar elektros. Jis su niekuo nekalbėjo, išskyrus du atvejus: vieną kartą, kai praėjo pro atsitiktinį turistą ir pasikeitė su juo sveikinimais, ir kitą kartą – kai buvo suimtas. 

Jo vienatvė buvo absoliuti ir savanoriška.

Kristoferio gyvenimas susidėjo iš pačių paprasčiausių dalykų: šiltų drabužių, miegmaišio, puodelio ir puodo. Viską kitą, nuo maisto iki batų, laikraščių ir net knygų, jis gaudavo naktimis įsibrovęs į kaimynų namus. 

Naitas vogė labai atsargiai, vengdamas bet kokių pažeidimų. Jis nelaužė spynų, nevogė skrynių su pinigais ir nepalikdavo chaoso.

Dažniausiai jis imdavo ilgai laikomus produktus: konservus, sausą pieną, saldumynus ir riešutus. Žiemą jis naudodavo šaldytuvuose laikomus šaldytus produktus, o vasarą daugiausia dėmesio skirdavo konservams ir sausiems produktams.

Jis išmoko puikiai atrakinti spynas, slėptis, laukti ir apiplėšti namus taip, kad, jei įmanoma, niekas to nepastebėtų. 

Daugelis vietinių gyventojų net nesuprato, ar jie buvo apiplėšti, ar ne: atrodė, kad kažkas dingo (kelios knygos, baterijos ir kava). 

Vietiniai gyventojai laikė jį arba demonu, arba visa plėšikų gauja. Kiekvienoje šeimoje buvo istorija apie neįtikėtiną maisto, knygų ar čiužinio dingimą iš, atrodytų, patikimai užrakintos sodo namelio.

Jo dušas buvo statinė su išgręžtu dugnu, indai – aliuminio ir plastiko dubenėlių rinkinys. Jis nenaudojo ugnies, kad dūmai neišduotų jo buvimo, ir maistą ruošė naudodamas taip pat pavogtus dujų balionus.

Per dešimtmečius Naitas beveik nesirgo. Jis nesikreipė į gydytojus ir neužsikrėtė virusais ar bakterijomis iš išorinio pasaulio.

Tačiau, nors vaikinas vengė kontaktų su žmonėmis, jis nenorėjo būti visiškai atkirstas nuo realybės. Todėl jis vogė baterijas radijui, laikraščius, o kartais ir elektroninę įrangą.

2012 m. Naitas pagaliau buvo sugautas, kai jis įsilaužė į vaikų stovyklą netoli savo miško prieglobsčio. Jis iš karto tapo tarptautinių antraščių objektu: „Vienuolis iš Šiaurės areštuotas po 27 metų!“

Tai buvo pirmasis oficialiai užfiksuotas tokio ilgo izoliavimo atvejis šiuolaikinėje Amerikos istorijoje. Naitas beveik tris dešimtmečius nelankė jokių susirinkimų, nesinaudojo medicinine pagalba ir nedalyvavo socialiniame gyvenime.

Po jo arešto tyrimas parodė, kad jo vagysčių skaičius artėja prie 1000. Pats Naitas pripažino, kad be šio įsigijimo būdo jis nebūtų išgyvenęs. Jis pasirodė teisme, kur prisipažino kaltu, bet nepaaiškino, kas paskatino jį gyventi tokiu gyvenimu.

„Tai nebuvo bėgimas nuo kaltės jausmo ar skausmo. Man tiesiog buvo nepatogu su žmonėmis“, – sakė jis žurnalistui Michaelui Finkelui. „Aš buvau laisvas“.

„Galbūt tu padarei kokį nors nusikaltimą? Arba kažko gėdijaisi?“, – klausė jo Finkelis.

Tačiau Naitas tvirtino, kad nieko panašaus nebuvo. Jo teigimu, nuo vaikystės jį persekiojo troškimas būti vienišu, ir širdyje jis visada žinojo, kad jam bus sunku bendrauti su žmonėmis.

Teismas jam skyrė septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi jis nekelia grėsmės kitiems ir niekam nepadarė žalos, jam buvo suteikta galimybė pradėti naują gyvenimą.