Mįslingas Leonardo da Vinčio paveikslas „Paskutinė vakarienė“: paslėpti dailininko ženklai ir žinutės

„Paskutinė vakarienė“ - paveikslo prasmė

Jame vaizduojamas svarbus krikščionybės istorijos momentas. Valgis, Jėzus Kristus, apaštalai. Per paveiksle vaizduojamą įvykį Jėzus numato, kad vienas iš žmonių, sėdinčių su juo prie to paties stalo, jį išduos.

Būtent šis apreiškimas tampa pagrindine kūrinio tema. Tačiau kokia „Paskutinės vakarienės“ prasmė? Juk paveikslas, kuris anksčiau klaidingai buvo vadinamas „freska“, kupinas gilios simbolikos. Kiekvienas personažų judesys, žvilgsnis ir gestas turi ypatingą prasmę, kurią atspėti gali ne kiekvienas, matęs „Paskutinę vakarienę“.

„Paskutinė vakarienė“ - Judas ir jo vieta paveiksle

Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos meno gerbėjai užduoda žiūrėdami į šedevrą, vadinamą „Paskutine vakariene“, - kas kur sėdi ir kas yra paveiksle.

Leonardas da Vinčis Jėzų patalpino centre, o jo mokinius - po šešis iš abiejų pusių. Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kur paveiksle „Paskutinė vakarienė“ sėdi Judas. Jis pavaizduotas trečias nuo kairiojo krašto, šiek tiek atsilošęs ir rankoje gniaužiantis maišelį - tikėtina aliuzija į 30 sidabrinių, kuriuos jis gavo už išdavystę.

Skirtingai nei kitų mokinių, jo veidas paslėptas šešėlyje, atspindinčiame jo dvilypumą.

Kas yra moteris paveiksle „Paskutinė vakarienė“?

Be to, viena iš labiausiai aptarinėjamų paveikslo paslapčių yra Jėzaus dešinėje sėdinčios figūros tapatybė. Daugelis mano, kad tai Jonas, mėgstamiausias Kristaus mokinys. Tačiau yra teorija, kad paveiksle pavaizduota moteris - Marija Magdalietė.

Gali būti, kad moteris prie Paskutinės vakarienės buvo ne šiaip „atsitiktinumas“, o tikros slaptos matematiko ir dailininko žinutės dalis. Šią versiją išpopuliarino Dano Brauno (Dan Brown) romanas „Da Vinčio kodas“.

„Paskutinė vakarienė“ - įdomūs faktai

Per šimtus metų ne tik mokslininkai, bet ir paprasti žmonės, besidomintys menu, toliau tyrinėja ir atranda daug naujų dalykų paveiksle „Paskutinė vakarienė“ - kas yra kas, nuo ko nukopijuotas Judo atvaizdas, kaip kurdamas šį šedevrą da Vinčis naudojo plaktuką ir vinis ir pan. Siūlome nemažai faktų:

1. Įspūdingas dydis. Paveikslas yra daug didesnis, nei atrodo reprodukcijose: jo matmenys 460 × 880 cm.

2. „Paskutinė vakarienė“ nėra muziejuje. Jis yra Milano Santa Maria delle Grazie vienuolyno refektoriuje.

3. Leonardo požiūris į kiekvieno apaštalo kūrimą buvo kruopštus. Ypač ieškodamas sėdinčiojo Judui nutapyti, jis apkeliavo visus Milano kalėjimus ir surado šiam vaidmeniui tinkamą nusikaltėlį.

4. Minėjome tai anksčiau, tačiau „Paskutinė vakarienė“ nėra freskinis paveikslas. Leonardas vietoj tradicinės freskos technikos naudojo temperą ant sauso tinko, kad pasiektų didesnį ryškumą.

5. Novatoriškas metodas ir išsaugojimo problemos. Da Vinčis gruntavo sieną specialia dervos, gipso ir mastikos kompozicija, tikėdamasis apsaugoti dažus nuo drėgmės. Tačiau metodas buvo nesėkmingas: po 50 metų dažai ėmė trupėti. Po daugelio nesėkmingų restauravimų XX a. paveikslas buvo restauruojamas 19 metų.

Stebina pats šio paveikslo sukūrimo procesas, kurį atliko dailininkas. Tačiau būtent tai ir daro didingą tiek patį da Vinčį, tiek jo kūrinius.

„Paskutinė vakarienė“ - slaptieji ženklai

Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Ši tema domina istorikus ir tyrinėtojus iki šiol, praėjus 527 metams po paveikslo nutapymo.

Pavyzdžiui, tai, kad paveiksle iš tarpo tarp mokinių ir Jėzaus susidaro raidė „M“, kuri gali būti užuomina į Mariją Magdalietę. Be to, Jėzaus ir Judo rankų išdėstymas sudaro trikampį, kuris reiškia išdavystę.

Muzikologai netgi atrado, kad įsivaizduojant ant stalo esančias rankas ir duoną kaip muzikos natas, gaunama muzikinė kompozicija.

Leonardo da Vinčio paveikslas „Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik paveikslas, bet ir tikras kodas, kurį dailininkas paliko ateinančioms kartoms.

Net ir praėjus daugiau nei 500 metų žmonės tebekelia įvairius klausimus apie šį paveikslą. Tačiau viena didžiausių meno paslapčių lieka neišspręsta, todėl paveikslas dar labiau žavi ir dabar, ir dar daugelį metų.

Šaltinis: unian.net