Moteris atsakinga už santarvę šeimoje? Ar jūs tuo tikite?

Kodėl šį įsitikinimą galima vadinti beprotybe? Nes jis sužlugdo santuoką labai greitai.

Deja, daugumai žmonių įsitikinimas, kad moteris yra atsakinga už santarvę šeimoje, jau tapo neginčijamu faktu, tokio lygio aksioma kaip „vanduo yra šlapias“. Ir nors vanduo iš tikrųjų šlapias, dėl moters atsakomybės šeimoje nereikėtų būti tokiems tikriems.

Kai vyras įsitikinęs, kad moteris atsako už psichologinį klimatą šeimoje, jis nusimeta nuo savęs atsakomybę už visą šeimą. Jeigu taip galvoja moteris, tai ji užsiverčia visą atsakomybę ant savęs.

Kas vyksta, kai vienas žengia lengvai, o antras tempia ant savo kupros sunkią naštą? Nieko gero. Pirmasis tyliai virsta parazitu, o antrasis persiplėšia.

Vyras ir žmona. Pixabay.com

„Tu pati kalta“

Jeigu vyras mano, kad šeimos psichologinė gerovė priklauso tik nuo žmonos, todėl kad ji yra moteris, kad tokia jos prigimtinė misija, tai jis ima elgtis kiauliškai.

Iš pradžių jis užverčia ant moters visas šeimos problemas. Jeigu jo nuotaika bloga – tai žmona kalta. Jeigu vaikai per daug triukšmauja – tai ji jų neprižiūri. Jeigu jis neuždirba daug pinigų – tai ji jo neįkvepia (nesijuokite, šią frazę dažnai girdi psichologai per savo konsultacijas).

Toliau dar gražiau. Vyras pradeda reikalauti iš žmonos neįmanomų dalykų – valdyti jo paties emocinę gerovę namuose, juk ji atsakinga už šeimos atmosferą. Žinoma, moteriai nieko neišeina, nes tai yra neįmanoma.

Užtat vyras gali jai duoti neįmanomą užduotį ir paskui iš visos širdies kaltinti ir bausti už nevykdymą. Bausti ir žodžiais, ir veiksmais.

O po to jam bus galima teisintis už visas niekšybes ir smurtą, kad žmona jį iki to privedė, kad jai reikėjo klausyti jo nurodymų ir vykdyti savo moterišką misiją. Jeigu ji būtų buvusi gera žmona, tai būtų atlikusi savo vaidmenį. Pati kalta. O vyras įsitikinęs, kad jis čia niekuo dėtas.

Beje, toks vyras nenoręs skirtis – jis kilniadvasiškai suteiks žmonai šansą pasitaisyti. Jeigu jis vis dėlto sutiks ateiti pas psichologą kartu su žmona, tai jis nuobodžiaus, žvilgčios į laikrodį ir prašys: „Gal galima greičiau ją išgydyti? Juk tai ji turi problemų.“

„Aš pati kalta“

Jeigu moteris galvoja, kad tik nuo jos vienos priklauso santarvė šeimoje, tai ji pradeda lėtai kristi į bedugnę. Ji stengiasi padaryti neįmanomą dalyką, kurį, kaip pati mano, privalo padaryti.

Ji stengiasi, stengiasi, stengiasi – ir vakarienę gamina, ir vyrą pasitinka su prijuoste ant nuogo kūno, ir visaip mėgina įsiteikti. Deja, ji nežino svarbaus psichologinio dėsnio – jeigu žmogui visaip pataikausi, jis praranda ribas. Ypač toks žmogus, kuris ne per daug rūpinasi aplinkiniais.

Ir kai vyras praranda ribas, moteris puola į neviltį – juk ji taip stengėsi būti gera žmona, ir nieko neišėjo. Tai tragedija.

Moteris stengiasi kažką ištaisyti, bet situacija tik blogėja, nes ji mėgina kažką pakeisti pataikaudama, naudodama tą pačią strategiją, kuri ir nuvedė ją į prarają.

Pasekmė būna nuolatinis kaltės jausmas („aš gadinu vyrui gyvenimą“), gėda („aš ne tokia, kokia turėčiau būti“) ir neviltis („man nieko neišeina“). Su ta našta ji ir gyvena.

Jeigu sugeba sukaupti jėgų – išsiskiria, jeigu ne – kankinasi toliau.

Pora. Unsplash.com

„Jūs vienoje valtyje“

Žmonės, pažeisti įsitikinimo, kad moteris atsakinga už gerovę šeimoje, pamiršta svarbiausią dalyką: bet kokioje dviejų žmonių sąveikoje dalyvauja du. Ir jie veikia vienas kitą. Jie sąveikauja. Ši sistema susideda iš dviejų susijusių elementų.

Nebūna taip, kad už visą sąveiką būtų atsakingas tik vienas žmogus. Ir barnį, ir pasilinksminimą sukuria visi dalyviai, o sutuoktinių poros atveju – abu partneriai.

Santykiai – tai dvivietė valtis, kurią irkluoja abu. Ir ne taip jau svarbu, kuris sėdi priekyje, o kuris – užpakalyje. Irkluoti vis tiek reikia abiem, kitaip srovė nuneš.

Kai santuokoje kyla problemos, tai jas sukuria abu. Veikiausiai atsitiktinai, be piktų kėslų, bet abu.

Vadinasi, ir spręsti reikia abiem.

Darbą su poromis šeimos santykių psichologai visada pradeda nuo paprasto dalyko: jie primena partneriams, kad jie yra sąjungininkai ir abu siekia bendro tikslo. Vien šito vaizdinio, kad jie yra sąjungininkai užtenka, kad sutuoktiniai atsitokėtų ir įjungtų galvas, pradėtų spręsti savo problemas kartu.

Prisiminkite: jeigu jūs sudarėte santuoką, tai esate sąjungininkai. Jūsų santuokos gerovė ir jos trukmė priklauso nuo kiekvieno iš jūsų, o ne tik nuo moters.

Būkite sąjungininkai ir padėkite vienas kitam. Atsikratykite kvailų įsitikinimų, tada jūsų santuoka bus darni ir laiminga.