Kodėl sovietmečiu čekistai dėvėjo būtent odines striukes: priežastis pasirodė esanti kur kas banalesnė

Pirmaisiais metais po revoliucijos tai buvo labiau priverstinis ir išskaičiuotas žingsnis, o ne stiliaus pasirinkimas.

Imperijos sandėlių palikimas ir baisus deficitas

Odinės striukės iš pradžių neturėjo jokio oficialaus uniformos statuso. Jų atsiradimas pas ČK (ypatingosios komisijos) pareigūnus buvo tiesioginis praktiškumo ir paveldo, kurį bolševikai perėmė iš Rusijos imperijos, pasekmė.

Rusijos imperijoje kokybiškus odinius drabužius aktyviai dėvėjo mechanikai, vairuotojai ir pirmųjų šarvuotųjų dalinių kariai. Tokia medžiaga turėjo begalę privalumų:

• Nepraleisdavo vandens ir vėjo;
• Puikiai išlaikydavo kūno šilumą;
• Buvo lengvai nuvaloma nuo mašininio tepalo ir purvo.

Kadangi šios striukės carinėje Rusijoje būdavo perkamos užsienyje, jos pasižymėjo itin aukšta kokybe, buvo brangios ir ilgaamžės. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą šis drabužis išpopuliarėjo ir tarp pasiturinčių civilių.

Po 1917 m. perversmo naujoji sovietų valdžia susidūrė su totaliu visko trūkumu – sandėliuose trūko tiek batų, tiek elementarių audinių uniformoms siūti. 

Kol buvo kuriami nauji aprangos modeliai, bolševikai leido nešioti carinės armijos uniformas, tik be skiriamųjų ženklų. 

Štai tuomet milžiniški carinio karinio laivyno ir aviacijos odinių striukių sandėliai tapo tikru išsigelbėjimu. 

Būtent iš šių atsargų drabužiai buvo masiškai išduodami VČK darbuotojams, Raudonosios armijos vadams bei partijos funkcionieriams.

Nuo utėlių apsaugantis praktiškumas

Felikso Dzeržinskio vadovaujama VČK gavo ypatingus įgaliojimus kovoti su vadinamąja „kontrrevoliucija“. 

Kadangi šios baudžiamosios struktūros atstovai masiškai vilkėjo iš sandėlių gautas striukes, visuomenėje greitai susiformavo šiurpus „odinių žmonių“ įvaizdis.

Be logistikos faktoriaus, oda turėjo ir kitą didžiulį praktinį pranašumą to meto sąlygomis. 

Ant specialiai apdorotos odos paviršiaus negalėdavo veistis utėlės, kurios tuo metu platino mirtiną šiltinę. Be to, nuo tokio drabužio buvo galima lengvai nuvalyti bet kokius nešvarumus ar kraują.

Galutinė istorikų išvada nustebina paprastumu:

„ČK pareigūnai dėvėjo odines striukes ne dėl mados ar noro išsiskirti, o todėl, kad tiesiog neturėjo nieko kito. Tai buvo drabužiai, likę iš imperijos sandėlių – ir juos teko nešioti iki galo.“

Taip odinis švarkas virto ištisos epochos simboliu – visuotinio deficito, žiauraus praktiškumo ir pirmųjų sovietų valdžios teroro metų ženklu.

© NKVD odiniai drabužiai / Nuotrauka iš atvirų šaltinių

Šaltinis: glavred.info