Mylimojo vestuvių sąlyga būsimą nuotaką išmušė iš vėžių

Mylimojo vestuvių sąlyga būsimą nuotaką išmušė iš vėžių: „Nebenoriu už tokio vyro net tekėti“

(25)

Noriu su jumis pakalbėti apie vestuves. Suprantu, kad šitie visi dalykai turi būti aptarti vos ne antro pasimatymo metu, ne po kelerių metų draugystės, bet mums nutiko taip, kaip nutiko.

 

Su vaikinu apie vestuves pradėjome kalbėtis tik po kelerių metų draugystės.

Aišku, būdavo, užsimindavom, kad gal jau ir norėtume susituokti jau, santykius įteisinti, nes mylim vienas kitą.

Bet kažkaip nedetalizavom, kokių vestuvių norim.

O kai jau susižadėjom ir išsišnekėjom, tai, pasirodo, mes vestuves įsivaizduojam labai skirtingai.

Kardinaliai skiriasi mūsų požiūris! Aš noriu tuoktis bažnyčioje, o mano būsimas vyras nenori.

Sako, kad tai yra jo sąlyga, jei noriu su juo tuoktis.

Tikrai nežinau, kaip mums rasti kompromisą šioje situacijoje, nes kol kas tai abu nenorime nusileisti

. Vaikinas nenori bažnytinės ceremonijos, o man svarbu, kad santuoka mūsų būtų palaiminta prieš Dievą.

Dar vienas dalykas, dėl kurio nesutariame – būsimi svečiai.

Mano giminė yra labai didelė ir plati. Turim daug seserų ir brolių, kurie jau sukūrę šeimas, su vaikais.

Tai vien jau sukvietus juos būtų didelis žmonių skaičius. Nors ne su visais ryšius palaikom.

Todėl vaikinas mano, kad nereikia jų visų kviesti. Nes jis apskritai turi tik mamą, senelę ir tetą. Tai mano, kad reikėtų ir man šiek tiek mažiau giminių kviestis ir pinigų pataupyti, geriau įspūdingai povestuvinei kelionei, o ne kotletams išleisti.

Bet jis prašo neįmanomo – kaip galima pasirinkti, kurį brolį kviesti, o kurio ne? Draugus gali dar atsirinkti, kažkaip atsiprašyti.

O ką jis sau galvoja, kaip išskirti savo kraujo seseris ir brolius?

Mano tėvai nesupranta mūsų ginčų. Sako, na, susirašykit kad ir po berželiu, gėlių kupolu, be bažnytinių ceremonijų, be svečių. Be tėvų.

Svarbu, kad šeimą sukursim. O jau po to atšvęsim kad ir atskirai susitikę, nebūtina visos svitos kviestis.

Bet man, žinokit, gumulas gerklėje, nebenoriu už tokio vyro net tekėti, kuris nenori priimti mano giminės ir mano papročių. Kaip jį įtikinti, kad bažnyčia man svarbu?

Kad šeima man svarbu? Ir noriu tekėti kartą gyvenime taip, kaip noriu.

Apsupta savo šeimos, mylinčių pačių artimiausių žmonių, su Dievo palaiminimu.

„Susirašyti“ su liudininkais, kaip nori vaikinas, man atrodo pats liūdniausias vestuvių scenarijus, kuris man visai neteikia džiaugsmo. Noriu šventės gražios, kurią galėčiau prisiminti!

Tik ar dabar skirtis vien dėl to, kad nesutariam dėl vestuvių šventės? 

Gal kažkam panašiai buvo? Pasidalinkit, prašau...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder