Net nesuvokiame, koks vakuumas apgaubia mūsų senstančius tėčius ir mamas

Bėgant metams visa tai praeina. Tampi eiliniu senuku padėvėtu švarku. Tampi nematomas. Permatomas…

– O aš atkreipiau į jus dėmesį vos įėjusi į kambarį…“

Tai tiesa. Vieninteliu individualiu senelių bruožu tampa jų amžius. Atkreipkite dėmesį, apie senus žmones nesako: jis – inžinierius arba ji – buhalterė.

Sako – jam 76, o jai jau beveik 80…

Pasiekus tam tikrą amžių, žmonių, kurie gali pažinoti pagyvenusį žmogų, žinoti, kuo jis buvo, ką moka, ką mėgsta, kaip gyvena, skaičius pastebimai sumažėja.

Jo draugai ir kolegos arba mirę, arba beveik nejuda. Jie išeina iš namų tik iki artimiausios parduotuvės ir jų keliai nebesusikerta. Vaikai su savo draugais išvyko gyventi į naujus namus kitoje miesto dalyje ir tėvus myli tik paskambinę mobiliuoju.

Senelių laiptinė nenumaldomai pasipildo naujais kaimynais. O ir parduotuvėje nebeliko pažįstamų pardavėjų.

Nauji kiemo gyventojai žino pagyvenusių žmonių tik buto numerį ir amžių. Du skaičius.

Kam įdomūs skaičiai? Geriausiu atveju padės nunešti sunkų maišą ir paliks jį prie durų. O kas vyksta už durų – ne jų reikalas.

Seni žmonės – tai bevardis pasaulis

Mes dažnai net nesuvokiame, koks vakuumas apgaubia mūsų senstančius tėčius ir mamas. Nesuprantame, kodėl mama skambina penkis kartus per dieną ir trukdo dirbti.

Kodėl tėtis reikalauja ataskaitos apie dalykus, kurie jam neturėtų rūpėti… Senukai tiesiog nori, kad būtų kas nors, kas atpažintų jų balsą.

Štai ir skambina, bijodami prarasti ir šį ploną siūlą. Skuba pasinaudoti, kol jis nenutrūko…

Vaikystėje gyvenau dideliame name. Kiekvienoje laiptinėje turėjome savo „močiutę“.

Ne, močiutė buvo kažkieno, bet visa laiptinė naudojosi jos „močiutiškomis“ paslaugomis. Jai palikdavo vaikų raktus, kurie grįždavo iš mokyklos, kai tėvai dar dirbdavo.

Raktus numesdavo ant jos stalo koridoriuje. Palikdavo ant jų ir raštelius su nurodymais, kuriuos reikėdavo perduoti vaikams. Juk vaikai nuolat viską pamiršta (ne visi turėdavo telefonus).

Močiutė didelėmis raidėmis išvedžiodavo raktų numeriukus ir tvarkingai sudėliodavo juos ant to paties stalo.

Atiduodavo visada pateikdama nurodymus. Mano lieknam kaip pieštukas draugui nuolat primindavo: „Nepamiršk papietauti!“ Ji sakydavo „papiauk“.

Man gi griežtai liepdavo grįžus iš mokyklos persirengti, o pusę trečios „eiti groti akordeonu“. Muzikos mokykloje lankiau akordeono klasę. Apie mus ji žinojo daugiau nei mūsų tėvai. Ir vakarais pateikdavo jiems ataskaitą.

Kažkam ištrūko saga, šitas grįžo be portfelio, o tas „nuolat kikena“.

Močiutė gyveno antrame aukšte. Vasaromis, tingėdami eiti namo, dūkdami lauke, dažnai užbėgdavome pas ją:

– Duokite atsigerti! – Ir močiutė išnešdavo mums pilną keraminį puodelį skanaus vandens.

Vėliau mes paaugome. Tėvai jau nebijojo, kad pamesime raktus mokykloje ir leisdavo juos neštis su savimi. Išmokome patys pasigaminti pietus.

Laiptinės močiutės nebereikėjo. Tad net nepastebėjome, kaip ji dingo.

O dabar pagalvojau, kad net nežinojau jos vardo.

bernardinai.lt/ nuotr