Niekada gyvenime jis nebuvo matęs nieko tokio liūdno ir kartu šviesaus

Sūnus sutiko ir išvažiavo parsivežti katino. Rudiukas, senas ir beveik visiškai apakęs, pastaraisiais metais buvo vienintelis, kuris nenuėjo nuo sergančio tėvo.

 Jie buvo kartu dieną ir naktį - tylūs, pavargę nuo gyvenimo, bet vis dar stipriai laikantys vienas kitą.

Kai sūnus grįžo, tėvas jau beveik nebegalėjo judėti. Jis gulėjo, įsikibęs drebančiais pirštais į paklodę, vos matomai linktelėdamas galva į žodžius. Jo lūpos švelniai judėjo, beveik negirdimai. 

Tik akys, kupinos skausmo ir meilės, kažko ieškojo.

Sūnus padėjo Rudiuką ant lovos.

- Atsisveikink, Rudiuk… - suvirpėjusiu balsu tarė jis, vesdamas katiną prie pagalvės. — Parodyti tau, kur tėtis?

Bet Rudiukui nieko nereikėjo rodyti. Jis, tarsi matydamas, užtikrintai žengė pirmyn, ištiesė letenėles ir visu kūnu prisiglaudė prie mylimo žmogaus veido.

- Rudiuk… Mano mylimasis Rudiuk… - beveik be garso sušnabždėjo žmogaus lūpos.

Aklas katinas švelniai glostė jo skruostus ir lūpas, gaudydamas paskutinius šilumos lašelius. Iš jo akių, aptemusių nuo ligos, tekėjo tikros ašaros.

Vyras sunkiai pakėlė drebantį delną ir padėjo jį ant minkšto kailio. Pirštai vos judėjo, bet katinas jautė viską - šilumą, meilę, neviltį.

Sūnus stovėjo šalia ir negalėjo sulaikyti ašarų. Niekada gyvenime jis nebuvo matęs nieko tokio liūdno ir kartu šviesaus.

- Ačiū tau… už viską… - beveik be garso sušnabždėjo tėvas. Jo ranka sustingo. O Rudiukas ir toliau glaudėsi, nenorėdamas paleisti, lyg jausdamas: jei paleis — jo žmogus išeis amžiams.

Kambaryje įsivyravo tyla. Tik tyliai girdėjosi vos juntamas Rudiuko murkimas — lyg jis savo balsu bandytų sulaikyti gyvenimą, sugrąžinti jį atgal.

Sūnus atsisėdo ant lovos krašto ir uždengė plonomis, jau šaltomis tėvo rankomis savo delną.

- Tėti… - tyliai ištarė jis. - Mes čia. Tu nesi vienas…

Rudiukas ilgai gulėjo, prisispaudęs, be judesio. Lyg jo širdis būtų sudužusi iš skausmo.

Tada jis pakėlė galvą ir tyliai sumiauksėjo - trumpai, graudžiai, beveik žmogiškai. Tarsi šauktų. Tarsi prašytų sugrįžti.

Sūnus sėdėjo, negalėdamas nė pajudėti. Jis matė, kaip Rudiukas atsargiai priėjo prie veido, palaižė užmerktas akis ir vėl prigulė šalia, visą kūną priglaudęs. 

Tarsi norėtų paimti ant savęs skausmą ir šaltį, kurio jau niekas negalėjo sustabdyti.

Praėjo minutės, valandos - niekas jų neskaičiavo. Laikas sustojo.

Vėliau sūnus pasakojo: tą vakarą jis suprato, kad meilė gali būti tokia tyra, tokia bežodė ir tikra, kad jokie žodžiai jos neapibūdins.

Rytą Rudiukas vis dar gulėjo šalia.

Jis neišėjo. Nepaliko. Jis liko savo poste iki galo, saugodamas paskutinę mylimo žmogaus tylą.

Ir tik tada, kai sūnus, pravirkęs, paėmė jį į rankas ir stipriai priglaudė prie krūtinės, Rudiukas tyliai atsiduso, įsikibo nosimi į delną ir sustingo. 

Jis atliko savo pareigą. Iki galo.

Šaltinis: Skėtis