Nuostabus švedų mokslininkas. Chemikas. Inžinierius. Verslininkas. Mecenatas. Didysis išradėjas Alfredas Nobelis

Išskirtinė šeima

Alfredas Bernardas Nobelis gimė Švedijoje 1833-iųjų spalio 21 dieną. Tėvas Immanuelis Nobelis, fanerai gaminti naudojamų staklių išradėjas, buvo kilęs iš Jevlės miesto Švedijoje.

Persikėlęs gyventi į Sankt Peterburgą I. Nobelis patobulino povandeninių jūrų minų konstrukciją, įsteigė mašinų gamyklą, kuri tapo viena svarbiausių Rusijos karo pramonės įmonių. Už šiuos išradimus jam įteiktas imperatoriškasis apdovanojimas.

Motina Andriette Nobel buvo namų šeimininkė, užaugino aštuonis vaikus: Alfredą, Ludvigą, Emilį Oskarą, Robertą, Betty Karoliną, Henriettą, Rolfą ir Emanuelį. Iš pradžių šeima gyveno Švedijoje, paskui persikėlė į Suomiją, vėliau emigravo į Rusiją, Sankt Peterburgą. Immanuelis užsiėmė ne tik ginklų verslu, jis taip pat prisidėjo kuriant vandens garais varomas namų šildymo sistemas, išrado stakles vežimo ratams surinkti.

Geras išsilavinimas

Nobelių vaikai buvo mokomi namuose. Guvernantė mokė brolius gamtos mokslų, literatūros ir kalbų. Vaikinai laisvai šnekėjo švedų, rusų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis.

17-metis Alfredas buvo išsiųstas į kelionę po Europą ir JAV. Prancūzijos sostinėje jaunuolis suspėjo padirbėti su chemiku Théophile-Julesu Pelouze’u, kuris nustatė, iš ko pagamintas glicerolis. 1840–1843 metais T. J. Pelouze’as dirbo kartu su italų chemiku Ascanio Sobrero, kūrė nitrogliceriną.

Vadovaujant rusų mokslininkui Nikolajui Zininui, Alfredas susidomėjo glicerolio trinitrato tyrimais.

Mokslinis darbas galiausiai paskatino jaunąjį mokslininką link jį išgarsinusių išradimų. Pagrindinis laimėjimas – dinamito išradimas, užpatentuotas 1867-aisiais.

Mokslas ir išradimai

Iš Prancūzijos A. Nobelis keliavo į Jungtines Valstijas, ten dirbo su švedų kilmės amerikiečiu Johnu Ericksonu. Šis sukūrė karo laivą „Monitor“, naudotą JAV pilietiniame kare tarp šiaurinių ir pietinių valstijų.

Mokslininkas taip pat tyrinėjo saulės energijos savybes. Jaunas studentas laboratorijoje savarankiškai atlikdavo cheminius ir fizikinius eksperimentus.

Grįžęs į Stokholmą nesustojo mokytis. Chemikas ieškojo veikliosios medžiagos, kuri sumažintų glicerolio trinitrato sprogumą. A. Nobelio vadovaujamame fabrike Stokholme, atliekant eksperimentą, 1864 m. rugsėjo 3 d. įvyko sprogimas.

Nelaimė nusinešė kelių žmonių gyvybes, tarp jų ir jaunesniojo brolio Emilio, jam buvo vos 20 metų. Tėvas netekties skausmo neišgyveno, po insulto susirgo ir atgulė į patalą iki mirties.

Praėjus mėnesiui po tragedijos, Alfredui pavyko gauti nitroglicerino patentą.

Vėliau inžinierius užpatentavo dinamito sukūrimą. Mokslininkas sukūrė netgi buitinės technikos prietaisų: šaldytuvą, garo katilą, dujų degiklį, barometrą, vandens skaitiklį. Chemikas padarė 355 išradimus biologijos, chemijos, optikos, medicinos, metalurgijos srityse.

A.Nobelis mėgo rašyti literatūros kūrinius, meno knygas.

Chemiko laisvalaikio pomėgis buvo poezija ir proza. Vienas prieštaringiausių A. Nobelio kūrinių – pjesė „Nemesis“, kurią ilgus metus bažnyčios atstovai draudė statyti. Tik 2013 m. ją pagaliau pastatė Stokholmo dramos teatras.

Taip pat domėjosi filosofija ir istorija. Jo draugai buvo garsūs to meto menininkai, rašytojai, mokslininkai, valstybės veikėjai. Dažnai kviestas į priėmimus ir karališkąsias vakarienes. Išradėjas buvo daugelio Europos mokslų akademijų garbės narys: Anglijos, Paryžiaus, Upsalos (Švedija) universitetų.

Jo įrašuose – prancūzų, švedų, brazilų, venesueliečių ordinai ir apdovanojimai.

Nobelių šeima patyrė finansinių sunkumų, susijusių su nuolatinėmis išlaidomis eksperimentams. Tačiau galiausiai broliai įsigijo Baku naftos telkinio akcijų paketą ir praturtėjo.

1889 m. Paryžiuje vykusiame Tarptautiniame taikos kongrese A. Nobelis skaitė savo paskaitas. Tai kai kuriuos dalyvius nuliūdino.

Daugelis žymiausių pasaulio lyderių negalėjo suprasti, kaip žmogus, išradęs karo ginklą, gali pasirodyti taikos susirinkime. Spaudoje A. Nobelis vadintas „žudynių karaliumi“, „kraujo milijonieriumi“, „sprogstamosios mirties spekuliatoriumi“.

Toks požiūris mokslininką nuliūdino ir vos nepalaužė.

Trys mylimosios 

A. Nobelis gyveno kaip viengungis, žmonos neturėjo. Pirmoji mergina, kurią būsimasis mokslininkas įsimylėjo, buvo jauna vaistininkė.

Deja, netrukus po susitikimo su perspektyviu mokslininku jauna mergina mirė nuo tuberkuliozės. Inžinieriaus dėmesį patraukė dramatiška aktorė Sarah Bernhardt. A. Nobelis net paprašė motinos palaiminti santuoką.

Tačiau ji, matyt, kažką įtarė, todėl nepritarė sūnaus pasirinkimui. Po išsiskyrimo su teatro žvaigžde Alfredas pradėjo daug dirbti ir nustojo ieškoti gyvenimo draugės.

Tačiau 1874-aisiais mokslininko asmeniniame gyvenime atsirado šiokių tokių pokyčių. Ieškodamas sekretorės sutiko grafienę Berthą Kinsky ir įsimylėjo. Po kelerių metų karštos draugystės ši paliko gerbėją ir išvyko į Austrijos sostinę pas kitą jaunikį.

Vėliau Alfredą atakavo neišsilavinusi, bet beviltiškai įsimylėjusi valstietė, svajojusi tapti garsaus inžinieriaus žmona.

Tačiau A. Nobelis į jos jausmus neatsakė.

Garsioji premija

1893 m. A. Nobelis surašė pirmąjį testamentą, jame nurodė, kad po mirties didelė sukaupto kapitalo dalis turėtų būti perleista Karališkajai mokslų akademijai.

Paaukotos lėšos turėjo būti skirtos fondui atidaryti, o iš jo kasmet skiriama tam tikra suma mokslininkams už atradimus. Taip pat išradėjas 5 % palikimo paliko Stokholmo universitetui, šio miesto ligoninei ir Karolinskos medicinos universitetui.

Tačiau po 2 metų testamentą pakeitė: panaikino mokėjimus artimiesiems ir organizacijoms, rekomendavo sukurti fondą, kuriame būtų saugomos akcijos ir obligacijos. Pajamas iš vertybinių popierių kasmet įpareigojo po lygiai padalyti į penkias premijas.

Kiekvienas apdovanojimas, dabar vadinamas Nobelio premija, įteikiamas už atradimus fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir kovos už taiką srityse.

Į amžinybę

1896 m. gruodžio 10-ąją inžinierius mirė nuo insulto savo viloje San Reme. Mokslininko pelenai pargabenti namo ir palaidoti Norra Begravningsplatsen kapinėse.

Nuo testamento paskelbimo iki įvykdymo praėjo 3 metai. 1901 m. Švedijos parlamento pajėgomis sutvarkius formalumus, pirmieji piniginiai apdovanojimai buvo skirti žymiems mokslininkams.

Įdomu 

Sklandė gandai, kad pagrindinis išradimas nutiko atsitiktinai: gabenant nitrogliceriną sudužo vienas butelis, medžiaga nukrito ant žemės ir įvyko sprogimas. Tačiau pats mokslininkas šios versijos niekada nepatvirtino, teigė, kad reikiamas rezultatas pasiektas atliekant kruopščius eksperimentus.

1888 m. klaidingą žinią apie vyresniojo brolio mirtį žurnalistai suvokė kaip A. Nobelio netektį ir suskubo visiems apie tai pranešti. Tais laikais Alfredas sužinojo, kaip neigiamai visuomenė vertina jo atradimus. Taigi sugalvojo būdą, kaip amžinai pagerinti reputaciją – sukauptą turtą palikti ateities mokslininkams ir taikdariams.

Stebėtasi, kodėl neskyrė premijos už matematikos pasiekimus. Manyta, kad nemėgo matematiko Gosta Mittago-Lefflerio. Tačiau iš tikrųjų šį mokslą laikė pagalbine priemone vykdant tyrimus chemijos ir fizikos srityse.

Po šimtmečio Jungtinėse Valstijose satyrinio leidinio redaktorius Markas Abrahamsas įsteigė Šnobelio premiją, teikiamą išradėjams už neįprasčiausias ir nereikalingiausius pasiekimus.

Šiemet Nobelio fizikos premiją pelnė japonų kilmės amerikiečių mokslininkas Syukuro Manabe, vokietis Klausas Hasselmannas ir italas Giorgio Parisi už novatoriškus indėlius nagrinėjant sudėtingas fizikines sistemas, susijusias su mūsų planetos klimato raida. Chemijos premija apdovanoti Benjaminas Listas ir Davidas W.C. MacMillanas už išradingą molekulių kūrimo įrankį – organinę katalizę. Medicinos – Davidas Juliusas ir Ardemas Patapoutianas už lytėjimo receptorių atradimą. Literatūros – Tanzanijoje gimęs romanistas, anglų kalba rašantis Abdulrazakas Gurnah. Taikos – Maria Ressa ir Dmitrijus Muratovas už žodžio laisvės gynimą Filipinuose ir Rusijoje.