Pamirškite Paryžių ir Romą: turistai atrado naujas vietas, į kurias vyksta vien dėl maisto

Tačiau pasaulio gastronomijos žemėlapis sparčiai keičiasi. Dabar dėl skonio vis dažniau keliaujama ten, kur anksčiau turistai ieškodavo paplūdimio, kalnų, muziejų ar tiesiog pigaus bilieto.

Pavyzdžiui, į Kretą. Ten maistas jau seniai nėra tik pietūs po maudynių jūroje. 

Tai beveik atskira gyvenimo filosofija: alyvuogių aliejus, daržovės, ankštiniai, žolelės, sūris, medus ir neskubus stalas, prie kurio niekas neskuba. 

Ne veltui būtent Kretos virtuvė dažnai vadinama vienu iš garsiosios Viduržemio jūros dietos prototipų.

Į Čekiją dabar taip pat važiuojama ne tik dėl alaus ir Prahos vaizdų. Šalis netikėtai tampa viena iš naujų Europos gastronomijos vietų. 

Jauni virėjai iš praeities ištraukia mėsą, šakniavaisius, sriubas, medžiojamą paukštieną, žuvį ir senus receptus, bet juos pateikia visai ne kaip sunkią valgyklos klasika.

Vietname atskira žvaigžde tampa Buon Ma Thuot miestas Centriniuose kalnuose. Tai kavos Vietnamo širdis, kur robusta jau nebeatrodo kaip arabikos varginga giminaitė. 

Ten kavą geria tirštą, stiprią, saldžią, sūrią, su kiaušiniu, su kondensuotu pienu ir su tokiu pagarbumu, tarsi tai būtų ne gėrimas, o nacionalinis sportas.

Havajuose turistams siūloma pamatyti ne tik paplūdimius. Ten nyksta senos šeimos įstaigos, siūlančios saiminą – vietinę sriubą su makaronais. Šis patiekalas gimė iš plantacijų darbininkų virtuvės ir sujungė japonų, kinų bei vietines tradicijas. 

Vieniems tai tiesiog karšti makaronai, kitiems – salų istorija dubenyje.

Yra ir netikėtesnių maršrutų. 

Kanados Keloune, tarp vynuogynų ir ežerų, statoma ant vyno, ūkių ir virtuvės, išaugusios vietinių tautų ir imigrantų šeimų žemėje. 

Britanijos Somersete turistams siūlomas sidras, čederis ir kaimo restoranai, o kiti iš įpročio važiuoja į labiau reklamuojamas vietas.

Indijos Laknaue gastronomija kvepia šafranu, kardamonu, rožių vandeniu ir mėsa, kuri troškinama taip ilgai, kad beveik tirpsta burnoje. 

Singapūre iš naujo atrandama peranakanų virtuvė – sudėtingas kinų, malajų ir indoneziečių skonių mišinys, kur kai kurie patiekalai reikalauja tiek laiko, kad šiuolaikinis žmogus jau beveik pamiršo, kaip taip gaminti.

Tasmanijoje dėmesį patraukia aborigenų virtuvės produktai: jūros dumbliai, laukiniai augalai, moliuskai, abalonas, vietinės uogos ir žolės. 

Pietų Afrikoje Keiptaunas vis dažniau demonstruoja ne tik madingus europietiško stiliaus restoranus, bet ir savo namų maistą: mėsą, kukurūzų košę, karį, milžiniškus sumuštinius ir patiekalus, kuriuos valgo ne dėl nuotraukų, o todėl, kad taip susirenka šeima.

Net Londonas tokiame sąraše atrodo ne kaip brangių restoranų miestas, o kaip vieta, kur galima rasti sūdytos mėsos bagelį Brik Lane arba sekmadienio pietus su indišku akcentu.

Juokingiausia išvada yra paprasta. Išskirtinio maisto pasaulis nebegyvena tik tarp baltų staltiesių ir meniu prancūzų kalba. 

Kartais norint patirti tikrą skonį reikia eiti į seną šeimos kioską, sėsti į traukinį su vakariene, paragauti sriubos Havajuose, gerti kavą Vietnamo mieste arba ieškoti sūrio anglų kaime.

Kelionė vis dažniau prasideda ne nuo klausimo „ką pamatyti?“, o nuo kur kas nuoširdesnio klausimo: „ką ten valgo?“

Parengta pagal užsienio spaudą