Pasaka apie nereikalingą auką

Pasaka apie nereikalingą auką...

– Ar čia galima užsiimti eilę aukojimui?

– Čia, čia! Stokite už manęs. Aš esu 852, jūs – 853.

– O, vargeli… Kada gi sulauksiu savo eilės?

– Nesijaudinkite, čia greitai reikalai vyksta. Dėl ko aukositės?

– Aš dėl meilės. O Jūs?

– Aš dėl vaikų. Vaikai man – visas pasaulis!

– O ką aukosite?

– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską, viską jiems atiduosiu. Geras žmogus siūlė už jo tekėti, nesutikau. Kaipgi atvesiu į namus patėvį? Mėgstamą darbą palikau, nes per toli važiuoti. Įsidarbinau aukle vaikų darželyje, kad visada juos matyčiau, maitinčiau ir prižiūrėčiau. Viską, viską vaikams! Sau – nieko.

– Ak, kaip aš Jus suprantu. O aš noriu pasiaukoti santykiams… Suprantate, mums su vyru jau nieko nebeliko… Jis jau seniai turi kitą moterį. Aš tarsi taip pat turiu kitą vyrą, bet… Štai jeigu pirmas vyras išeitų! Bet jis neina pas ją! Verkia… Sako, kad prie manęs priprato… O man jo gaila! Juk verkia! Taip ir gyvename…

Atsilapoja durys, pasigirsta balsas: „ 852 numeris, įeikite!“

– Na, aš einu. Man taip baisu!!! O kas, jeigu mano aukos nepriims?

853 numeris susiriečia į kamuoliuką ir laukia iškvietimo.

Laikas tarsi sustojo, bet pagaliau numeris 852 išėjo iš kabineto.

– Kaip? Na kaip? Ką jums pasakė? Priėmė auką?

– Ne… Pasirodo, čia yra bandomasis laikotarpis. Išsiuntė dar pagalvoti.

– Kaip? Kodėl? Kodėl ne iš karto?

– Ak, brangioji, jie manęs paklausė: „Ar gerai pagalvojote? Juk tai visiems laikams!“ O aš atsakiau: „Nieko! Vaikai užaugs, įvertins mano auką.“ O jie man: „Prisėskite ir pažvelkite į ekraną.“ O ten toks keistas filmas! Apie mane. Tarsi vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir išvažiavo už devynių marių, o sūnus nenoriai paskambina kartą per mėnesį, marti kalba sukandusi dantis… Aš jam: „Kodėl gi tu sūneli taip su manimi elgiesi, už ką?“ O jis man: „Mama, dėl Dievo meilės, nesikišk į mūsų gyvenimą. Tu ką, neturi kitos veiklos?“ O ką gi aš galiu veikti, jeigu vaikai buvo visas mano gyvenimas??? Vadinasi, vaikai mano aukos neįvertino? Negi veltui stengiausi?

Iš kabineto pasigirsta: „Kitas! Numeris 853!“

– Ak, mano eilė… Dieve, dabar visai pasimečiau… Ką gi daryti? Velniop!

– Užeikite, prisėskite. Ką norite paaukoti?

– Santykius…

– Supratau… Na, parodykite.

– Štai… Žiūrėkite, jie, žodžiu, dar nelabai tvirti, bet labai simpatiški. Ir šviežutėliai, nenunešioti, vos prieš pusmetį susipažinome.

– Dėl ko aukojate?

– Dėl šeimos išsaugojimo…

– Kieno, jūsų? O ar yra būtinybė?

– Na taip! Vyras turi meilužę, jau seniai pas ją laksto, nuolat man meluoja, nebeturiu jėgų.

– O Jūs ką?

– Na, o ką aš? Atsirado mano gyvenime kitas žmogus, štai ir santykiai šiokie tokie prasidėjo.

– Tai norite paaukoti tuos naujus santykius?

– Taip… Kad šeimą išsaugočiau.

– Kieno? Juk pati sakote, kad vyras turi kitą moterį, jūs – kitą vyrą. Argi tai galima vadinti šeima?

– Na ir kas? Pagal dokumentus mes vis dar susituokę! Vadinasi, šeima.

– Tai Jus viskas tenkina?

– Ne! Ne! Kaipgi tai gali tenkinti? Aš be perstojo verkiu, išgyvenu!

– Bet pakeisti to naujais santykiais nė už ką nesutiksite, taip?

– Na, jie nėra tokie jau tvirti. Šiaip, laisvalaikis… Žodžiu, man negaila!

– Na, jeigu Jums negaila, tada mums juolab. Duokite čia savo auką.

– O man sakė, kad jūs čia filmus rodote. Apie ateitį! Kodėl man neparodote?

– Filmų įvairių turime. Kai kam rodome ateitį, kai kam – praeitį… Mes Jums dabartį parodysime. Jungiame, žiūrėkite.

– Ak, ak! Čia gi aš! Dieve, negi aš taip atrodau??? Melas! Aš prisižiūriu.

– Na, tai jūsų siela taip atsispindi išvaizdoje.

– Ką, va taip??? Pečiai nuleisti, lūpos – viena linija, akys bespalvės, plaukai nušiurę…

– Taip visada atrodo žmonės, kurių siela verkia…

– O kas čia per berniukas? Koks mielas… Žiūrėkite, jis prie manęs spaudžiasi!

– Nepažinote, taip? Tai – Jūsų vyras. Jo sielos atspindys.

– Vyras? Kas per nesąmonė! Jis suaugęs žmogus!

– O sieloje – vaikas. Ir spaudžiasi kaip prie mamytės…

– Jis ir gyvenime taip! Prisispaudžia, prisislenka…

– Vadinasi, ne Jūs prie jo, o jis prie Jūsų?

– Na, aš nuo vaikystės įsisąmoninau – moteris turi būti stipresnė, išmintingesnė, ryžtingesnė. Ji turi ir šeimai vadovauti, ir vyrą nukreipti!

– Na, taip ir yra. Stipri, išmintinga, ryžtinga mamytė vadovauja savo berniukui-vyrui. Ir išbars, ir pagailės, ir pamylės, ir atleis. O ko Jūs tikėjotės?

– Labai įdomu! Bet juk nesu jo mamytė, esu jo žmona! O ten, ekrane… Jis toks prasikaltęs, tuoj tuoj ir vėl lėks pas savo mergužėlę, o aš jį vis tiek myliu!

– Žinoma, be abejonės, taip ir nutiks: berniukas pažais smėlio dėžėje ir sugrįš namo. Pas savo mamytę. Paverks, pasiguos… Gerai, filmo pabaiga. Baikime ir mūsų susitikimą. Aukosite meilę? Nepersigalvojote?

– O ateitis? Kodėl neparodėte man ateities?

– O Jūs jos neturite. Esant tokiai dabarčiai, pabėgs jūsų užaugęs „mažylis“ jei ne pas kitą moterį, tai susirgs. Arba iš viso dings į niekur. Žodžiu, suras bet kokį būdą atsiplėšti nuo mamos sijono. Juk jam norisi augti…

– Bet ką gi man daryti??? Vardan ko tada auka???

– Na, Jums geriau matyti. Galbūt Jums be galo patinka būti mamyte! Labiau nei žmona.

– Ne! Man patinka būti mylima moterimi!

– Bet mamytės irgi būna mylimos, netgi labai dažnai. Tai ką? Ar esate pasiruošusi aukoti? Siekiant išsaugoti tai, ką dabar turite ir kad vyras taip ir liktų berniuku?

– Ne… nesu. Man reikia pagalvoti.

– Žinoma, žinoma. Mes duodame laiko apsvarstymams.

– O patarimų ar duodat?

– Su mielu noru.

– Sakykite, ką reikia padaryti, kad mano vyras, na, užaugtų?

– Turbūt nustoti būti mama. Pasisukti į save veidu ir išmokti būti Moterimi. Viliojančia, jaudinančia, paslaptinga, trokštama. Tokiai norisi dovanoti gėles ir dainuoti serenadas, o ne verkti ant jos šiltos, minkštos krūtinės.

– Taip? Manote, kad tai padės?

– Dažniausiai padeda. Na, tik tuo atveju, jeigu visgi pasirinksite būti Moterimi. Bet jeigu ką – sugrįžkite! Jūsų santykiai tiesiog nuostabūs, su malonumu juos priimsime. Žinote, kiek žmonių apie tokius svajoja? Tad jeigu nuspręsite paaukoti stokojantiems – visad prašome!

– Pagalvosiu…

Numeris 853 sutrikusi išeina iš kabineto, smarkiai spausdama santykius prie krūtinės.

Alpdama iš jaudulio į kabinetą užeina numeris 854.

– Esu pasiruošusi paaukoti savo interesus, kad mamytė nesielvartautų.

Durys užsidaro… Koridoriumi eina žmonės, spausdami prie krūtinės norus, gebėjimus, karjeras, talentus, galimybes – viską, ką pasirengę paaukoti…

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder