Prieš 36 metus atviroje fotosesijoje įsiamžinusi Edita Mildažytė – apie seksą sovietmečiu: nebuvo paslaptis, kas ten vykdavo

Anot E. Mildažytės, sekso jos jaunystės laikais buvo žymiai daugiau nei nupasakota publikacijoje, tačiau apie tai nekalbėta.

Socialinio tinklo paskyroje „Pas Editą“ televizijos laidų vedėja neseniai pasidalijo 1986-ųjų gegužės mėnesį daryta nuotrauka, kurioje ji įamžinta su raudonu maudymosi kostiumėliu.

Šis kadras tuomet pateko ant leidinio „Jaunimo gretos“ viršelio.

„Pro akis neprasprūdo spaudoje pasirodęs senas „Jaunimo gretų“ viršelis.

Kaip tik jo ir neturėjau!

Tai pirmasis mano viršelis, darytas, kai mokiausi antrame kurse.

Pagaliau! Maniau, kad niekad jo neberasiu, o čia – išlindo juokingiausiomis aplinkybėmis.

Galėsiu papasakoti istoriją, jei kam įdomu“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė E. Mildažytė.

Deja, kaip Delfi pasakojo žinoma moteris, vėliau nusipirktą žurnalo tiražą teko kuo greičiau deginti krosnyje.

Juokdamasi E. Mildažytė teigė, kad tokiam elgesiui ji turėjo svarią priežastį.

„Istorija buvo tokia... Visų pirma, man labai keista, kad „Jaunimo gretos“ viršelio nuotraukos autorius nurodytas Liudvikas Ruikas. Jis iš tikrųjų buvo šio leidinio fotografas, bet mane įamžino Romualdas Rakauskas.

Gali būti, kad tuo pačiu sovietmečiu, dėl kokių nors suvaržymų, ne kiekvienas autorius galėjo žurnalo viršelyje išspausdinti savo fotografiją.

O galbūt buvo koks nors draugiškas, finansinis susitarimas“, – svarstė E. Mildažytė.

Ji prisiminė, kad 1986-ųjų gegužės 7-tą, spaudos dieną, tuometinis žurnalistų teatras, kuriame buvo kuriami saviveikliniai spektakliai, surengti ir grožio rinkimai.

Juose, anot E. Mildažytės, dalyvavo ne tik ji, bet ir visos merginos iš penkių kursų, tačiau laimėjo moterimi persirengęs trečiakursis vaikinas.

„Po šio konkurso prie manęs priėjo žmogus, parodė nuotrauką iš vokiško žurnalo ir pasakė, kad jam reikia modelio, nes norėtų taip įamžinti kokią nors moterį.

Paklausė, gal aš sutikčiau, ar galėčiau pasiimti maudymosi kostiumėlį, nuvažiuoti su juo prie ežero ir nusifotografuoti“, – pasakojo televizijos laidų vedėja.

Edita Mildažytė © Vaiva Abromaitytė

Ji prisiminė, kad buvo dar gegužės mėnesio vidurys, nors oras tuo metu jau šilo, ežeruose niekas nesimaudė.

Namuose ji susirado mėlynos spalvos maudymosi kostiumėlį ir išvyko į fotosesiją.

„Su tuo mėlynu maudymosi kostiumėliu vandenyje sušalau, buvau violetinė. Tais laikais nuotraukos nebuvo koreguojamos, ką nuspaudi, tą turėsi, niekas neretušuodavo.

Po fotosesijos sulaukiau antro fotografo skambučio, sako: „Klausyk, su tuo maudymosi kostiumėliu atrodai pamėlynavusi“.

Tuomet iš kažkokios pažįstamos pasiskolinau raudoną, per didelį, maudymosi kostiumėlį, vėl taškiausi po ežerą.

Pamenu, valtimi atplaukė agresyvūs gelbėtojai patikrinti, kas tame vandenyje turškiasi, nuotraukoje jų neturėjo būti“, – Delfi pasakojo pašnekovė.

Praėjus vasarai, o vėliau ir rudeniui, E. Mildažytė sakė užmiršusi fotosesiją, per tą laiką įsimylėjusi savo pirmąjį vyrą Gintautą.

„Taip įsimylėjau, kad po kojomis žemė lydėsi.

Staiga, prieš Naujus metus, 1986-ųjų gruodžio mėnesį, kai lauke buvo sniego pusnys, pastebėjau kioskuose pusnuogę Mildažytę ant žurnalo viršelio. Iš išgąsčio parduotuvėje ir visuose kioskuose, pro kuriuos važiuodavo Gintas, išpirkau visus tuos žurnalus.

Jie buvo brangūs, kaip velniai, gal po 60 kapeikų, o turėjau bene po 10 egzempliorių nupirkti“, – juokėsi E. Mildažytė.

Savo įraše „Facebooke“ ji teigė maniusi, kad niekada šios nuotraukos niekur ir nebepamatys, o paklausta, kur padėjo nusipirktus žurnalus, teigė juos nieko nelaukusi, grįžusi namo iš karto sudeginusi krosnyje.

„Dabar, kai pamačiau tą viršelį, taip kikenau prisiminusi“, – juokėsi su Delfi kalbėdama E. Mildažytė.

Po įrašu, kuriuo pasidalijo socialiniuose tinkluose, moteris sulaukė ir klausimų, kodėl leidinys su jos nuotrauka buvo išleistas tik gruodžio mėnesį.

Anot E. Mildažytės, tuo metu buvo gūdus sovietmetis, tikėtina, kad žurnalo redaktoriai norėjo paruošti visuomenei staigmeną Naujųjų proga.

„Manau, kad jie negalėjo kitaip pasielgti ir dėl cenzūros. Kiekvienas fotografas tokią fotosesiją laikė garbės reikalu, bet kodėl prie nuotraukos parašytas Ruikas...

Su Rakausku bendravome iki pat jo mirties, buvau įsitikinusi, kad jis fotografavo mane, o dabar žiūriu, juodu ant balto parašyta – Ruikas“, – svarstė pašnekovė.

Tiesa, televizijos laidų vedėja pridūrė, kad nuotraukoje yra labai panaši į savo dukrą. Pastaroji po publikacijos sulaukė ir skambučių iš pažįstamų, klausiusių, ar fotografijoje ji ir įamžinta.

„Dukra sakė, kad nuotraukoje – mama. Esu velnių skrynelė, iš kurios visiškai neaišku, kas gali iššokti, tad būkite pasiruošę“, – juokdamasi teigė E. Mildažytė.

Žmonės seksu mokėjo mėgautis visais laikais

Vis dėlto pro akis žinoma moteris nepraleido ir pačios publikacijos „Seksualumas sovietmečiu: pornografijos rateliai, išsipešiojusios panelės ir moters malonumo paieškos“ teksto.

Kristinos Tamelytės straipsnyje teigiama, kad istorikai Tomas Vaisieta ir Valdemaras Klumbis neseniai išleido monografiją, kurioje aptariamas seksualumas sovietmečiu.

Publikacijoje trumpai aprašoma, kad knygoje nagrinėjamos temos – apie varžomą seksualinę kultūrą, moterų patiriamą prievartą, homoseksualių žmonių persekiojimą.

Kalbėdama su Delfi, juokaudama E. Mildažytė papasakojo ir, anot jos, labai nuviliantį anekdotą, kurį prisiminė perskaičiuosi šį straipsnį.

„Anekdotas yra apie žmones, kurie imasi rašyti apie sovietines temas, visiškai nieko apie jas nesuprasdami, supildami į kažkokį keistą algoritmą tai, ką išgirsta.

Anekdotas vulgarus, iš anksto atsiprašau visų įsižeidusių, bet jis yra labai taiklus:

Sėdi geležinkelio stotyje „pankas“, laukia traukinio. Jis visas išsidažęs, skiauterė – visomis vaivorykštės spalvomis, tatuiruotės, auskarai.

Priešais su pilku paltuku sėdi mano amžiaus diedukas, geria arbatėlę. Tas „pankas“ vis provokuoja tą „diedoką“, sako: „Tai ką, tėvai, jauni nebuvom, ne, „palioto“ nepažįstam, kaifo nežinom, „bajerių“ nesuprantam?“

Tas „diedokas“ atsako: „Žinai, jaunas tikrai buvau, vieną kartą per tą „paliotą“ arba „skrydį“ stvėriau ant „bajerio“ ir padariau povą. Žiūriu į tave ir galvoju, gal tu mano sūnus.

Taigi, galiu nuraminti visus nerimaujančius, kad tuo metu žmonės tikrai turėjo daug laiko ir nebuvo, kuo užsiimti“, – juokėsi E. Mildažytė.

Anot jos, keista, kai yra daromi apibendrinimai individualioje sferoje: „Seksualumas yra kaip bato dydis, vieno 41-as, kito 36-as.

Buvo žmonių, kurie seksu mokėjo mėgautis visais laikais. Kitas dalykas, publikacijoje sovietmetis apibendrinamas į vieną bendrą kniutulą, kažkodėl tas laikas yra vadinamas sovietmečiu, ne okupacija.

O juk iki Stalino mirties buvo ankstyvoji okupacija, visiškai kitoks laikotarpis, kuriame svarbūs išgyvenimo klausimai, bet žmonės mylėjo ir mylėjosi, kvailystė galvoti kitaip. Tuomet – 60-ųjų atšilimas.

Apskritai, dar ir mums reikia pasivyti tuos visus rūkytojus ir ką tiktai nori darytojus. Ir vėlyvasis, brandusis sovietmetis, kurį aš gerai atsimenu.“

Edita Mildažytė © DELFI / Julius Kalinskas

E. Mildažytė pastebėjo, kad pastaruoju laikotarpiu vyravo kurtuazija, 1972 metais „Erfurto“ naktiniame bare pirmą kartą sušoktas striptizas.

Anot televizijos laidų vedėjos, apie sekso industriją nekalbėta nei viešai, nei slapta, tačiau ji egzistavo.

„Seksas - koks tikrai nori. Tame tarpe ir „Kamasutros“ perspausdintos, žmonės skaitė visokius tekstus, pornografinius žurnalus parsiveždavo.

Tik į tai buvo sukoncentruotas neadekvačiai nereikalingas dėmesys, nes juk negalima, uždraustas vaisius.

Kitas dalykas, seksualumo viešoje erdvėje buvo žymiai daugiau, čia net klausimo nėra.

Jei įeidavai į patalpą atitinkamai pasipuošęs ir pasitempęs, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris fluidavo.

Ne taip, kaip dabar, žmonės gali vaikščioti nuogi ir vienas kitam jie nebeįdomūs“, – teigė pašnekovė.

Ji pridūrė, kad kvaila manyti, jog prigimtiniai dalykai yra išmokstami iš knygų: „Romos patricijai gal kitaip mylėjosi? Kinai ar indai gal kitaip mylėjosi?

Matai, atsirado apsišvietusi europiečių karta. Atsibuskite ir galvą išsimazgokite.

Kažkoks keistas įsivaizdavimas, kad galima paimti klišę ir ją supilti į kažkokią formą.

Aš atsiprašau, kad pasisakiau taip kritiškai, neskaičiau pačios knygos, gal visiškai neteisingai nušviesta, gal joje yra visai kiti aspektai, bet iš to straipsnio pakikenau.“

E. Mildažytė atkreipė dėmesį ir į homoseksualius žmones, prisiminė, jog anksčiau veikė netradicinės lytinės orientacijos žmonių baras „Akimirka“.

„Ten jie rinkdavosi ir visi tą puikiai žinojo ir pažinojo savo rato homoseksualus.

Niekas jų nesmerkė, o, jei reikėdavo iškelti baudžiamąją bylą, tai padarydavo už politinę veiklą ar kriminalinį nusikaltimą prirašius, kad žmogus – homoseksualas, ne dėl to, kad jo tokia orientacija.

Pavyzdžiui, mano dukters krikšto tėvas – žinomas ir garsus profesorius, buvo homoseksualus.

Jį visi labai mylėjo, tą visi žinojo ir nebuvo niekam jokia paslaptis.

Žinoma, gal buvo ir kitokių patirčių, kažkokių apraiškų persekiojimo, gal iš tikrųjų bijojo žmonės, negaliu tvirtinti, nes tai nėra mano pasakojimas, bet, iš esmės, nebuvo viešo žeminimo ar smerkimo“, – teigė E. Mildažytė.