Rafailas Karpis atvirai – apie skaudžią netektį, neįprastus dukrų vardus ir puoselėjamas žydų tradicijas: atsakė, ar yra apipjaustytas

Rafailas Karpis su žmona Diana augina tris dukras – aštuonerių, šešerių ir pusantrų metų, tad namuose dažniausiai būna net keturios šeimos moterys.

„Būti su vaikais reikia pakankamai nemažai kantrybės. Bet tas mergaičių ryšys su tėčiu yra nepakartojamas.

Jos labai myli, bet labai skirtingai.

Jos pykstasi tarpusavyje, yra skirtingų charakterių, pastoviai reikalauja dėmesio“, – kalbėjo pašnekovas.

Garsus operos dainininkas prisipažino, kad kartais į namus grįžta vėlai – tuomet, kai po spektaklio tenka parvažiuoti iš kitoje Lietuvos pusėje esančio miesto.

Nepaisant to, šeimai užimtas vyras stengiasi skirti kuo daugiau laiko.

„Šeimos laikas pastoviai būna ryte, kai dukras vežu į mokyklą ar darželį. Jeigu nebūnu išvažiavęs, būna pietų pertrauka, tuo metu vaikus parvežu namo, pabūnu, o vakare vėl važiuoju į repeticiją. Kai grįžtu, mergaitės dažniausiai jau miega.

Bet būna tokių dienų, kai esu namie.

Per šventes buvau namuose, – sakė Rafailas. – Stengiuosi laviruoti.“

Rafailas Karpis su šeima

Išgirdęs klausimą, kodėl nešioja Hario Poterio akinius, dainininkas papasakojo su tuo susijusią istoriją.

„Hario Poterio akinius pavogiau todėl, kad jau turiu Hario Poterio randą, – juokėsi R. Karpis. – O paslaptis tokia, kad mano žmona yra optometrijos specialistė.

Jinai šituos akinius buvo pasidariusi sau, bet jos dioptrijos yra pakankamai stiprios, stiklai prie šitų rėmelių atrodė nekaip.

Pasiūlė pritaikyti juos man. Tai iš tikrųjų viską sukuria žmona.“

„Ar sunku išnerti iš dumblo?“ – nuskambėjo klausimas eteryje. Jį uždavęs laidos „Nepatogūs klausimai“ žiūrovas galvoje turėjo Rafailo pavardę.

„Nepaisant to, kad mano pavardė Karpis, pravardė vistiek buvo chamiakas. Pažiūrėk į žandus, – šypsojosi laidos svečias. – Dabar aš kartas nuo karto nueinu į sporto klubą. <...> Gal mane taip auklėjo, gal pats susigalvojau vertybes, kurios mane pavertė tuom, kuo esu.

Bet buvo visko, buvo ir patyčių. Tačiau labiau jaudindavausi, kai kabinėdavosi ne dėl pavardės, bet dėl tautybės.

Visada būdavo tam tikrų žmonių, kurie norėdavo įžeisti. <...> Bet turi užsiauginti odą, suprasti, kad taip šneka tik nelaimingi žmonės, kurie turi problemų. Įskaudinę kitą jie jaučiasi lygūs.

Bet kol to nesuvoki, būna skaudu.“

Rafailo ir jo mylimosios dukros lanko žydų lavinimo įstaigas, todėl į ugdymą neretai tenka įsitraukti ir jam.

„Dukra lanko žydų mokyklą, todėl ir man nemažai tenka dalyvauti mokyklos veikloje. Koks nors minėjimas, tai klausia, gal tėvelis galėtų ateiti.

Tai aišku tėvelis gali ateiti, negi tėvelis neateis, – juokėsi R. Karpis. – Bet ji ir pati yra labai stropi, gabi ir talentinga. Ir mane tai labai veža.“

Rafailas Karpis © Martynas Aleksa

O pats R. Karpis yra baigęs mokyklą Vilniuje, kurioje taip pat mokėsi grupės „Foje“ nariai, Dalia Iblehauptaitė, Gabrielius Landsbergis ir daugelis kitų žinomų žmonių.

„Kai mokiausi aš, buvo ir chebra, ir mokytojai. Jie mūsų ne tai, kad nespausdavo, bet žiūrėjo tolerantiškai į popamokinę veiklą.

Kai aš mokiausi, vis dar buvo tas laikas, kai į mokinius nepalankiai žiūrėdavo dėl jų neformalios užklasinės veiklos.

O pas mus prie mokyklos būdavo underground klubas, kur rinkdavosi pankai.

Mes ten leisdavome laiką, mokytojai apie tai žinojo ir jų tas netrikdė, – pasakojo Rafailas. – Su mama turėdavome tokį susitarimą, kad grįšiu 11 valandą vakaro.

Ir man užtekdavo laiko, laikydavausi susitarimo. Gal todėl buvo pasitikėjimas. O 11 ryto pradėjau grįžti tik tada, kai ėmiau studijuoti.“

„Kokios srities varžybose turėtum didžiausią šansą laimėti?“ – klausimo apie sportą sulaukė R. Karpis.

Pats operos dainininkas patikino, kad iš tiesų fizinę formą palaiko sportuodamas kelis kartus per savaitę.

„Mokykloje man dešimtukus rašydavo už šachmatus. Čia sportas, – juokėsi Rafailas. – Bet esu kažkiek net ir krepšinį žaidęs. Dabar sportas mano gyvenime egzistuoja tam, kad palaikyčiau kažkokį tonusą, jausčiausi žvaliai.

Sportuoju kokius 2-3 kartus per savaitę klube su treneriu.“

Nors R. Karpis – žydų kilmės, laidoje jis patikino, kad vaikystėje jo tėvai nelabai laikėsi tradicijų.

„Mūsų šeimoje šventės yra persipynusios. Mano žmona inspiruoja įvairių kultūrų pažinimą.

Pavyzdžiui, mano vaikų gyvenime yra daug daugiau žydiškų tradicijų, negu buvo mano vaikystėje.

Mano tėvai, nors abu buvo žydai, gyveno paprastą gyvenimą nelabai laikydamiesi tradicijų. Jie jas žinojo, man apie jas pasakojo, bet kad patys namie kažkokias šventes švęstų – nepamenu.

Bet dabar, kai dukros lanko žydų mokyklą, žydų darželį, mes visas šventes švenčiam, jas žinom“, – tikino „Nepatogių klausimų“ svečias.

Rafailas Karpis

Bendrame žydų ir musulmonų grupių parengtame pareiškime teigiama, jog berniukų apipjaustymais religiniu pagrindu – vienas iš jų tikėjimo pagrindų, todėl jie reikalauja, kad šią tradiciją gerbti skatintų ir įstatymai.

Šį niuansą pakomentavo ir operos dainininkas.

„Nesu apipjaustytas. Kaip minėjau, tėvai gyveno gyvenimą nesilaikydami religinių tradicijų. Jie pagailėjo manęs.

Tuo labiau, kad tuo metu norint, kad apipjaustytų, reikėdavo turėti kažkokių pažinčių, susitarti su gydytoju, kuris tą darytų ne visiškai legaliai sovietmečiu.

Bet tuo metu, kai buvau paauglys, turėjau nemažai bičiulių, kurie vyko gyventi į Izraelį ir darėsi apipjaustymą jau būdami suaugę.

Žinau, kad tai buvo labai skausminga“, – atvirai pasakojo R. Karpis.

Vis tik su antisemitinį požiūrį turinčiais žmonėmis garsiam vyrui teko susidurti.

„Kartais dėl menamų dalykų yra patogu kaltinti tam tikrą žmonių grupę. Yra antisemitizmas, homofobija, visokios kitokios fobijos. Bet mane dabar sunkiau sunervinti, nes esu jau daug matęs.

Mano gyvenime yra taip buvę, kad tie žmonės, kurie kažkada mane įžeidinėjo dėl tautybės, jie po 10 metų manęs atsiprašė.

Jiems buvo baisiai gėda, jie baisiai dėl to pergyveno ir atsiprašė, kad tada taip elgėsi“, – kalbėjo operos solistas.

Neretas teatro žmogus kritikuoja kolegas, kurie ne tik atlieka savo vaidmenis teatre, bet ir dalyvauja televizijos gyvenime ar filmuojasi reklamose. Tačiau Rafailas nebijo ieškoti savirealizacijos būdų.

„Manau, šis dalykas jau atgyvena. <...> Lenkiu galvą už tuos, kurie užsiima ir pedagogine veikla. Vadinasi, jie verčiau liks tame operiniame dainavime ir toliau mokys jo kitus. Bet jie dažniausiai nesmerkia dėl to, kad bandai ieškoti kažkokių kitų savęs realizavimo būdų. Jeigu mano dainavimo kokybė dėl to, kad dalyvauju kituose projektuose, nenukenčia, tai gali eiti koja kojon.

Kitų kriterijų, kurie galėtų byloti, kad tai trukdo ar yra nesuderinama, nėra, – įsitikinęs Rafailas. – Kiekvienas žmogus yra laisvas daryti tai, ką nori.

Jeigu jis sugeba tai padaryti taip, kad jo darbo kokybė nenukentėtų, tai tegul jis tai daro.“

Operos pasaulyje R. Karpis atsidūrė seniai – vos baigęs mokyklą. Žinomas vyras prisiminė istoriją ir atsakė į klausimą, kodėl pasirinko būtent šią specialybę.

„Dainavau „Ąžuoliuke“. Ten atėjo dirbti vokalo pedagogas, kuris mane labai įkvėpė ir sudomino dainavimu.

Mano balso mutacija baigėsi 13-os metų, tai yra pakankamai anksti. Jis man sakė, kad mano balsas skvarbiai skamba ir galiu gerai dainuoti.

Mes dirbom iki mokyklos pabaigos ir aš sakau jam – tai aš stoju į vokalą. Jis – kur? Tu tikrai nori į vokalą?

Atsakiau, kad noriu. Įstojau į vokalą ir mane pasiėmė pats Virgilijus Noreika.

Pirmuosius dvejus metus jis man bandė paaiškinti, kas tai yra ir buvo sudaręs gana griežtą programą.

Ėmė mokyti disciplinos, – sakė R. Karpis. – Pavyzdžiui, kai studijuoji vokalą, negali dainuoti chore, nes yra tam tikrų niuansų. <...> O kai mokiausi trečiame kurse, mane pakvietė į operos ir baleto teatrą, nes man neblogai sekėsi vaidyboje.

Pakvietė suvaidinti vieną personažą, kuris ne dainuoja, bet šneka.

Ten nutiko didelė sėkmė ir mane ėmė kviesti į mažus spektaklius. Visada sakau, kad vaidybai mane įkvepia „Ąžuoliuko“ choro stovyklos.

Kai baigiau studijas, buvau sukūręs jau kokius 5-6 vaidmenis operos ir baleto teatre. O kai baigiau magistrą, man ten pasiūlė etatą.“

Rafailas Karpis su žmona

Rafailas nė nebando slėpti, kad dirbant teatre užtenka pagrindinio atlyginimo. Nors ten gaunama alga jis nesiskundžia, jo dienotvarkė ypatingai užimta.

„Jau seniai negyvenu tik iš atlyginimo. Ir manau, kad dauguma turi dar kažkokius kitus darbus. Bet taip yra visur.

Papildomai vaidinu spektakliuose, papildomai mane kviečia dainuoti į koncertus, mes turim įvairias programas.

Nuo vaikystės esu bitlų fanas, mes turim jų dainų programą, turiu didelį žydiškų dainų repertuarą“, – pasakojo garsus operos atlikėjas.

Rafailas yra sukūręs daugiau nei 20 vaidmenų įvairiuose spektakliuose. Vieną iš jų vyras prisimins visą likusį gyvenimą.

„Vienas nesusipratimas Klaipėdos muzikiniame teatre įvyko keistu mano gyvenimo laikotarpiu. Tuo metu buvau gilioje depresijoje, nes tai vyko iškart po mano mamos mirties.

Ir pats spektaklis nenusisekė. Būna, kad žmonėms patinka ir viskas gerai. Bet per tą laiką, kol ruošeisi, tavęs tai nedžiugino, o dar tavo gyvenime šalia vyko tokie dalykai, kurie traukia žemyn, – kalbėjo vyras. – Suvokiau, kad man yra blogai, bet dirbau, ką buvau įsipareigojęs.

Matyt, tuomet ir neturėjau kitos galimybės. Praėjo daugiau negu 10 metų ir aš nenoriu to prisiminti.“

Rafailas Karpis

Vaidinant spektakliuose neretai nutinka kuriozinių atvejų. Vieną tokių Rafailas papasakojo ir laidoje.

„Spektaklio „Figaro vedybos“ pradžia, Figaras stato lovą savo mylimajai. Ji šoka į tą lovą ir ta lova sulūžta.

Tada užkulisiuose stovi personažas, žiūri į tą lovą ir galvoja – aš juk turėjau po ja gulėti. Visi galvoja, kaip čia bus, kaip išspręsti tą dalyką.

Bet premjera išėjo nuostabi. <...> Galutiniame variante radome sprendimą, viską apžaidėme, gavosi taip, kaip buvo suplanuota.

Paskui režisierius sakė, kad šitas dalykas išgelbėjo mūsų spektaklį“, – šypsojosi R. Karpis.

„Nepatogių klausimų“ svečias prisipažino savo gyvenime patyręs ir depresiją. Ji ištiko po skaudžios netekties.

„Po mamos mirties mano gyvenime daug kas apsivertė. Ji išėjo pakankamai netikėtai, mama turėjo problemų su širdimi, jai du kartus darė širdies ritmo atstatymą. Atrodė, kad viskas yra gerai, mes jau buvome sudarę tokią programą, ką daryti, kad tokie dalykai nesikartotų, bet po kelių dienų mama patyrė insultą. Dar tas laikas, kai tu matai žmogų kelias savaites ir matai, kad jis bejėgis, bet vis dar yra žmogus... Ligoninės atmosfera yra pakankamai slogi. Aš ne vienas toks buvau. Mano tėčiui irgi buvo labai sunku, nes jis neteko žmogaus, su kuriuo visą gyvenimą gyveno.

Tuo metu gyvenau atskirai nuo tėvų, bet supratau, kad reikia grįžti pas tėtį, nes jam yra sunku. Tada žlugo mano vieni santykiai.

Man atrodė, kad reikia padėti tėčiui, bet ir pačiam reikia pagalbos.

Ir mes abu su tėčiu buvom kaip kačiukai, įmesti į vandenį – kapanokitės, žiūrėkit, kaip kas bus.

Nesupratau, kas darosi. Elgiausi neadekvačiai.

Bet po kokių 3-4 metų viskas susidėliojo, tik gaila, kad tada iškeliavo tėtis, – atviravo Rafailas. – Su būsima žmona sužinojome, kad laukiamės. Tada pagalvojom, kad reikėtų ir susituokti.

Praėjus trims savaitėms po vestuvių tėtį ištiko priepuolis – sužinojome, kad jam paskutinės stadijos plaučių vėžys.

Bet gimė vaikas, tėtis pamatė savo anūkę, pastumdė ją vežymėlyje ir po mėnesio iškeliavo.“

Rafailas Karpis

Operos solistas tikino, kad tuomet depresija nebuvo tokia gili, nes jis nebuvo vienišas, jau turėjo šeimą.

Faktas, kad turi saugią aplinką, neleido R. Karpiui panerti į tokį patį gilų liūdesį, kokį išgyveno po mamos mirties.

„Kai netenki tėvų ir esi vienturtis... Dabar kartas nuo karto aš staiga pradedu jausti kažkokį nerimą arba susijaudinu dėl to, kad kažkada turėjau mamą, kažkada turėjau tėtį, buvau vaikas.

Pasidaro labai liūdna, labai nesaugu, bet tada pagalvoju, kad turiu ir savo vaikų.

Mes dabar apsikeitėm vaidmenimis.

Jie užpildo tai, aš jau nesijaučiu vienišas, pasimetęs, turiu pagrindą po kojomis, – sakė pašnekovas. – Didžiausią krūvį turi atkentėti mano žmona, ji turi atlaikyti visus mano primadoniškumus.

Žmona labai padeda, jos patarimai yra svarbiausi. Už jos kaip už mūrinės sienos. Ji atlaiko visą šeimos židinį.“

Tris dukras su žmona auginantis vyras papasakojo istoriją, kaip rinko netradicinius atžalų vardu.

„Aš siūliau vardus, ji tvirtino. Seniai norėjau dukterį pavadinti Estera.

Žmona sakė ne, čia meksikietiški serialai ne prie ko. Vardinau vardus, labai patiko Rachelė.

Šis vardas yra biblinis, Rachelė yra žydų tautos protėvio Jokūbo žmona. Bet jis turėjo ne vieną žmoną, buvo vedęs ir jos seserį Lėją. Nusprendėm, kad šis vardas irgi labai gražus.

Tai pas mus, kaip Senajame Testamente, yra seserys Rachelė ir Lėja. O kai netyčia sužinojome, kad laukiamės trečiąjį kartą, pasiūliau Fridą.

Prieš pat gimimą žmona sako – bet gražiai skambėtų Ester Frida, arba Frida Ester. Bet mes vistiek ją vadiname tik Frida“, – šypsojosi Rafailas.