Rinktinio delikateso istorija: nuo išskirtinio dievų stalo iki kiekvienų namų

Paprastai ištarus žodį „šokoladas", šiuolaikinio žmogaus sąmonėje kyla viliojantys saldainių ir triufelių vaizdiniai, bet dabartinis šokoladas mažai primena praeities šokoladą, kuris apskritai neturėjo nieko bendra su sąvoka „saldumynas".

Nors šokoladas daugumai žmonių asocijuojasi su plytele arba saldainiais, bet didžiąją dalį savo ilgos istorijos šokoladas buvo kartus gėrimas, o ne saldus valgomas skanėstas.

Kur yra šokolado tėvynė?

Anksčiausius šokolado vartojimo įrodymus archeologai aptiko Ekvadore: ten buvo rastas keraminis indas su kakavos liekanomis. Indas priklausė senajai majų-činčipės kultūrai. Jo amžius - beveik 6 tūkstantmečiai.

Šokoladas užėmė labai svarbią vietą Mezoamerikos kultūroje ir buityje.

Kakavos pupelės būdavo skrudinamos ir sutrinamos iki košelės, į ją pridedama vanilės, čili pipirų, kitų prieskonių ir sumaišoma su vandeniu.

Taip būdavo gaunamas kartus aromatingas gėrimas su kvepiančia puta.

Senieji majai šokoladui priskirdavo gydomųjų ir mistinių savybių.

Tai nėra keista, nes ji suteikia energijos ir yra galingas afrodiziakas. Kakavos vaisius Centrinės Amerikos tautos laikė dievų dovana. Stebuklingą gėrimą šventuose ritualuose naudojo žyniai.

Nežiūrint šokolado dieviškumo ir jo ypatingos vietos majų kultūroje, jis buvo prieinamas visiems.

Elitas gerdavo šokolado gėrimus, o paprasti žmonės tenkindavosi susmulkintomis pupelėmis - gamindavo iš jų šaltą patiekalą, primenantį košę.

XV a. pradžioje Centrinėje Amerikoje įsikūrę actekai taip pat įvertino kakavą.

Ją auginti centrinės Meksikos aukštikalnėse nebuvo įmanoma, todėl actekai kakavos pupeles pirkdavo iš majų. Kakavos vaisiai buvo naudojami kaip valiuta.

Kakavos pupelės - aukso vertės

Actekai, kaip ir majai, šokoladą laikė dievų dovana, bet jų visuomenėje šokoladas buvo didžiausia privilegija.

Šios tautos kultūroje kakavos pupelės buvo daug vertingesnės už auksą.

Šokolado gėrimu galėjo mėgautis tik visuomenės grietinėlė. Plebėjai galėdavo jo paskanauti nebent per kokias nors labai svarbias iškilmes.

Esama istorinių duomenų, kad actekų valdovas Montesuma II išgerdavo iš aukso taurės iki 50 porcijų šokolado per dieną. Be to, dalį kakavos pupelių vadas laikė savo kariams, kad jie būtų nenugalimi.

Kaip gaminamas šokoladas

Šokoladas gaminamas iš kakavmedžių vaisių. Jie auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Vaisiai iš tiesų yra ankštys, kiekvienoje jų yra apie 40 kakavos sėklų - pupelių.

Jos yra džiovinamos, o paskui skrudinamos. Olmekai, kurie istoriniais duomenimis pirmieji pradėjo vartoti kakavmedžių vaisius, iš jų gamino ceremonijoms skirtą gėrimą.

Deja, apie tai neliko jokių rašytinių šios kultūros liudijimų.

Kaip būtent jie vartojo kakavą - ar smulkindavo kakavos pupeles, ar naudodavo tik kakavos ankšties minkštimą, ekspertų nuomonės skiriasi.

Karalių gėrimas

Yra nemažai prieštaringų versijų, kaip šokoladas pateko į Europą. Visoms joms bendra yra viena: iš pradžių kakava buvo atvežta į Ispaniją.

Kai kas tvirtina, kad K.Kolumbas, keliaudamas į Ameriką, užgrobė prekybinį laivą su kakavos pupelėmis ir jas atgabeno į tėvynę.

Kiti yra įsitikinę, kad tai padarė Ernanas Kortesas, kuris su stebuklinguoju gėrimu susipažino Montesumos rūmuose.

Pagal dar kitą teoriją, Ispanijos karaliui Pilypui II kakavos vaisių 1544 m. padovanojo vienuoliai kartu su keliais majų tautelės atstovais.

Visiškai nesvarbu, kaip tiksliai tai įvyko, bet Europa sužinojo apie šokoladą. Iki XVI a. pabaigos jis tapo mėgstamu Ispanijos aristokratų skanėstu. Maždaug tuo metu kitos Europos šalys taip pat susidomėjo kakava.

Netrukus žemyną apėmė tikra šokolado manija. Kolonizatoriai kūrė didžiules šokolado plantacijas, kuriose dirbo tūkstančiai vergų.

Paklausa vis augo. Europos kulinarai nesitenkino tradiciniu actekų šokolado gėrimo receptu, jie pradėjo gaminti savus karšto šokolado variantus su cukranendrių cukrumi, cinamonu ir kitais paplitusiais prieskoniais ir aromatinėmis medžiagomis.

Įvairiose Europos šalyse atsirado turtuoliams skirtų kavinių, kuriose jie galėjo mėgautis madingu gėrimu. Aristokratai šokoladą laikė tarsi stebuklingu eliksyru.

Jis buvo elito gėrimas. Paklausa vis augo. Centrinės Amerikos tautas pražudė europiečių užvežtos ligos ir plantacijose nebeliko kam dirbti. Tada į jas buvo pradėti gabenti vergai iš Afrikos.

Šokoladas ilgą laiką liko aukštuomenės privilegija, kol Konradas Johanesas ir Kasparas van Hautenai (van Houten) 1828 m. išrado kakavos presą.

Šokolado gamybos procese įvyko tikra revoliucija.

Presas iš skrudintų pupelių išspausdavo riebų aliejų (dar vadinamą kakavos sviestu), o likęs sausas blynas paskui būdavo sutrinamas į miltelius.

Sausą mišinį buvo galima maišyti su vandeniu arba pienu, pridėti kitokių ingredientų ir vartoti skystą arba supilstyti į formas, kad sustingtų.

Taip atsirado pirmosios šokolado plytelės. Prasidėjo nauja šokolado gamybos ir vartojimo era.

Visiems prieinamas skanėstas

Pirmąsias šokolado plyteles, pradėtas pardavinėti 1847 m., pagamino britų šokolado gamybos bendrovė „JS Fry & Sons". Gaminys iš kakavos sviesto, kakavos miltelių ir cukraus užėmė savo vietą ant parduotuvių prekystalių.

Jiems ant kulnų mynė konkurentai iš „Cadbury's".

XIX a. 6-ojo deš. pradžioje jie pagamino pirmąją saldainių dėžutę Šv.Valentino šventės proga ir šokoladinį Velykų kiaušinį.

1854 m. šios bendrovės šokolado meistrai gavo teisę šokoladą tiekti karalienei Viktorijai.

Vienas ryškiausių pokyčių šokolado gamyboje įvyko Šveicarijoje. Šokolado meistras Danielis Pėteris (Daniel Peter) į šokolado masę pridėjo pieno miltelių, kuriuos prieš porą metų išrado jo draugas Anri Nestlė (Henrio Nestle).

Taip buvo pagamintas pieniškas šokoladas. Vėliau draugai įsteigė gerai žinomą kompaniją Nestle.

1879 m. šveicaras Rodolfas Lintas (Rodolphe Lindt) išrado mašiną šokoladui maišyti jį: dėl šios procedūros gaminys įgaudavo švelnią tekstūrą, aksominį minkštumą ir nuostabų, nė su kuo nepalyginamą, grietininio šokolado skonį.

JAV šokolado konvejerinės gamybos pionieriumi tapo Miltonas Heršis (Milton Hershey).

Jis pardavė savo karamelės gamybos bendrovę ir už tuos pinigus nusipirko žemės ūkio paskirties žemių Pensilvanijoje, ten pastatė karvių fermas ir didžiausią pasaulyje šokolado gamybos įmonę „Hershey", kuri naudojo šviežią pieną masinei kokybiško pieniško šokolado gamybai.

Cukrų verslininkas pirkdavo Kuboje.

Gamyba tobulėjo: atsirado nepaprastai išpopuliarėjusių šokolado batonėlių. Nuo XX a. 3-ojo deš. šokolado gamybos įmonės ėmė dygti it grybai po lietaus.

Taip po daugiau kaip 5 tūkstančių metų šokolado gamyba tapo dideliu ir labai pelningu verslu. Kakavmedžiai dabar yra auginami ne tik Amerikoje, bet ir Afrikoje.

Šiuo metu būtent Afrika yra pagrindinė žaliavų tiekėja, aprūpinanti beveik 70 proc. visos pasaulinės gamybos. Dabar įvairių konditerijos gaminių iš šokolado gamyba yra masinė. O paklausa - didžiulė.

Šokoladas mūsų dienomis

Didžioji dalis dabar gaminamo šokolado nebėra rafinuotas skanėstas, skirtas išrinktiesiems.

Bet kuris žmogus gali sau leisti malonumą paskanauti batonėlį, saldainių, šokolado ar šokoladinių sausainių. Yra ir šokolado gėrimų, skirtų įvairiems skoniams ir įvairaus storio piniginei.

Kakava yra naudojama įvairiuose desertuose ir kepiniuose. Taip pat vertinami šokolado gamybos meistrų rankų darbo elitiniai gaminiai.

Kadangi dabar į šokoladą dedama daug cukraus, gydomosiomis savybėmis jis nebepasižymi.

Aišku, yra rūšių, kurias vartoti yra naudinga, prie jų priskiriamas juodasis šokoladas. Teisingos mitybos guru kasdien kuria vis naujus naudingų saldumynų receptus su kakava.

Taigi ir tie, kas stengiasi teisingai maitintis, gali mėgautis plataus asortimento šokoladiniais skanėstais. Šiuolaikinė šokolado gamyba - nepigus malonumas.

Kad išliktų konkurencingi rinkoje, ūkininkai dažnai naudojasi menkai apmokamų darbininkų paslaugomis, dažnai išnaudojami vaikai. Stambiems gamintojams tenka peržiūrėti galimybes gauti kakavos pupelių.

O kad daugelio mėgstamo skanumyno gamyba būtų etiška ir ekologiška, mokėti tenka brangiai.

Bet kol kas platiesiems sluoksniams šokoladas yra prieinamas.