Santuoka – ne silpnų nervų žmonėms

Kategorija „ilgai“ mūsų prosenelių ir mūsų santuokose – visiškai skirtingi dalykai. Prieš šimtmetį ir anksčiau santuokos buvo visai kitokios. Drauge su visos žmonijos evoliucija, evoliucionavo ir santuoka.

Šiandien vyrų ir moterų santykiai pasižymi begale įvairių perdėtų lūkesčių ir vienas kito kaltinimais, pretenzijomis.

• Tu manęs nevertini, nepakankamai myli;

• Tu man skiri per mažai dėmesio;

• Tu man skiri per mažai laiko;

• Tu padarei mane nelaiminga/nelaimingu…

Visų šių „nelaimių“ kaltininku šiuolaikinėje šeimoje gali būti tik kitas, jokiu būdu ne aš pats. Įdomi situacija: aš pats, savo viduje jaučiu diskomfortą, tuštumą, o priežasties kažkodėl ieškau ne savyje, o kitame. Išeina, kad greta gyvenančio kito žmogaus egzistavimo šioje planetoje prasmė – padaryti mane laimingą, patenkinti mano visus norus.

Kito žmogaus gyvenimo prasmė – gyventi mano labui, kaip jums atrodo?

Egoizmas verčia mus reikalauti, kad partneris taptų be sutrikimų veikiančia, tiksliai mano poreikiams pritaikyta mano norų tenkinimo mašina.

Egoizmas skatina mus „užsipildyti“ kito žmogaus sąskaita.

Viso to rezultatas: skandalai, šeimos instituto žlugimas, vienatvė, vaikai, augantys nepilnose šeimose.

Atrodo, kad santykiai priklauso ne nuo manęs ir ne nuo partnerio, santykius vairuoja mūsų abiejų nepasotinamas egoizmas.

Tačiau ar užteks man to, ką gaunu iš kito? Man juk visada bus per mažai. Ir ką dabar daryti?

Psichologai tokiais atvejais kalba apie projekcijas.

Projekcija – kai priskiriu kitam žmogui savo mintis, norus, išgyvenimus, būsenas ir visa kita, ką man labai sunku pasąmoningai savyje laikyti ir priimti.

Išeina, kad suverčiu kitam atsakomybę už tai, ką aš pats jaučiu ir išgyvenu. Ir šitokiu būdu aš tuo žmogumi naudojuosi.

O tikrovėje partneris viso labo tarsi veidrodis atspindi visus mano iškraipymus realiame pasaulyje.

Vadinasi, kitas žmogus tėra viso labo pagalbininkas, leidžiantis man pamatyti, kur ir kaip išsikraipė mano pasaulio suvokimas.

Ir jeigu noriu būti laimingas santykiuose, yra tik vienas receptas: atsižvelgti į savo prigimtį, turėti galvoje, kad mus valdo egoizmas.

Negyventi kaip aklam kačiukui ir nelaukti, kad kažkas pagaliau ateis ir išspręs visus sunkumus mūsų santykiuose.

Mūsų uždavinys – pakilti aukščiau egoizmo.

Tačiau tai įmanoma tik tada, kai sutuoktiniai susitars laikytis vienos taisyklės: užuot svaidęsi partneriui skirtomis pretenzijomis, nukreipti visas pretenzijas sau pačiam.

Be to, labai svarbu kalbėtis apie savo jausmus.

Kiekvienas savo pastangomis turi rodyti pavyzdį kitam.

Šitaip mes suorganizuosime tokią priklausomybę vienas nuo kito, jog tapsime tikrais partneriais – viena visuma, viena komanda kovoje su savo egoizmu. O komandą suburti pajėgūs tik stiprios dvasios žmonės.

Dėl to, santuoka – ne silpnų nervų žmonėms.