Širdis ne tik pumpuoja kraują. Ji taip pat perduoda nedidelius ritmo pokyčius, kuriuos gydytojai interpretuoja kaip širdies ritmo kintamumą (ŠRV), autonominės nervų sistemos (ANS) pusiausvyros rodiklį.
Earth.com rašo, kad penkis mėnesius trukęs lauko tyrimas rodo, jog šie pokyčiai kinta priklausomai nuo kosminių orų.
"Tyrimas rodo stulbinamą ryšį tarp žmonių HRV ir energinių aplinkos reiškinių, tokių kaip elektromagnetinė Saulės energija, Šumano rezonanso galia ir energijos antplūdis iš už mūsų Saulės sistemos ribų", - sakė HeartMath instituto atstovas Rollinas Makkratis (Rollin McCraty).
Saulės audros sukelia širdies ritmo šuolius
Dr. Abdullah Alabdulgader iš princo Sultono kardiologijos centro Saudo Arabijoje atliko savaitinius 72 valandų EKG seansus 16 sveikų savanorių.
Mokslininkai kiekvieną seansą lygino su valandiniais Saulės vėjo greičio, Saulės dėmių skaičiaus, kosminių spindulių srauto ir vietinių geomagnetinių rodiklių įrašais, kuriuos surinko NASA ir Suomijos Sodanklės observatorija.
"Saulės vėjo intensyvumo padidėjimas koreliavo su širdies ritmo padažnėjimu, kurį mes aiškiname kaip biologinį atsaką į stresą", - sakė Alabdulgader.
Sustiprėjus vėjui, intervalai tarp širdies dūžių sutrumpėjo, o tai rodo, kad simpatinė nervų sistema suaktyvėja net ir ramiomis dienomis.
Širdies ritmo kintamumas per saulės audras
Širdies ritmo kintamumas paprastai skirstomas į aukšto dažnio, žemo dažnio ir labai žemo dažnio diapazonus.
Saudo Arabijos komanda pastebėjo, kad didėjant kosminiams spinduliams, Saulės radijo srautui ir vietinio Šumano rezonanso galingumui didėja visų trijų diapazonų dažnis.
Kosminiai spinduliai atrodė ypač stiprūs. Bendra HRV galia didėjo beveik 40 valandų po dalelių skaičiaus piko.
Europos tyrimas patvirtino šį poveikį, susiedamas didesnį kosminių spindulių kiekį su mažesniu C reaktyviojo baltymo - uždegimo žymens - kiekiu.
Geomagnetinė ramybė ne visada buvo palanki. Išanalizavus 263 JAV miestus paaiškėjo, kad lauko sutrikimai sutapo su padidėjusiu mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičiumi.
Elektromagnetiniai laukai ir širdis
Teigiama, kad už milijonų kilometrų esančios įkrautos dalelės gali paveikti širdies ritmą, nes jos veikia jonosferą keisdamos itin žemo dažnio bangas.
Neurobiologai XX a. šeštajame dešimtmetyje pirmą kartą pastebėjo, kad pagrindinė Šumano viršūnė apie 7,83 Hz sutampa su smegenų alfa virpesiais.
Šiuolaikiniai EEG tyrimai rodo trumpalaikį Šumano galios ir žievės aktyvumo suderinamumą geomagnetinių pliūpsnių metu.
Tie patys dažniai sutampa su vagaliniais signalais, kurie lemia aukšto dažnio HRV diapazoną.
Saudo Arabijoje gauti duomenys patvirtina idėją, kad širdis ir smegenys gali sinchronizuotis su natūraliais elektromagnetiniais signalais.

Rašyti komentarą