Siaubo karalius, tironas, blondinių mylėtojas: 9 mitai apie režisierių Alfredą Hičkoką

A.Hičkokas sugalvojo įtampos (saspenso, angl."suspense") techniką

Ne

Saspensas - būdas išlaikyti skaitytojo arba žiūrovo dėmesį per įtampą, sukeltą nežinojimo, kas ateityje įvyks, ir su tuo susijusį nerimastingą kokio nors, dažniausiai baisaus, įvykio laukimą.

Toks būdas atsirado seniai, įtemptą būsimos katastrofos nuojauta buvo grindžiamos jau graikų tragedijos. Kine „saspensas" buvo naudojamas ir iki A.Hičkoko, pavyzdžiui, F.Murnau filme „Nosferatu" (1922 m.)

A.Hičkokas paniškai bijojo policininkų

Taip

Amžininkai prisimindavo, kaip pamatęs policininkus A.Hičkokas iš baimės tiesiog suakmenėdavo. Iš kur atsirado ši fobija, režisierius aiškino taip: kai Alfredui buvo penkeri, tėvas nusiuntė jį į policijos nuovadą perduoti raštelį.

Budintis tvarkos saugotojas, perskaitęs laiškelį, uždarė berniuką į kamerą ir pasakė: „Štai ką mes darome su blogais vaikais". Kalinimas, pasak A.Hičkoko, truko kelias minutes, bet Alfredas nenutuokė, ar bus išleistas į laisvę.

FTB redaguodavo jo scenarijus

Taip

Tai buvo susiję su Amerikos kino studijų asociacijos kodeksu: jame buvo primygtinai reikalaujama valdžios atstovus ekrane vaizduoti tinkamai.

1944-1945 m. A.Hičkokas ir jo scenaristas Benas Hechtas sugalvojo filmą, kurio pagrindinis veikėjas buvo FTB agentas, o siužetas pasakojo apie vokiečių išradimą - sodrinto urano bombą.

Prodiuseris D.Selznikas (D.Selznick) pasišovė gauti FTB sutikimą ir kreipėsi tiesiai į biurą. FTB direktoriui E.Huveriui (E.Hoover) nepatiko, kaip scenarijuje vaizduojami jo pavaldinių darbo metodai, E.Huveris nepritarė ir seksualinės potekstės gausai.

Jis nenorėjo, kad dėl filmo Biurą užgriūtų kritika „dėl moralės". Be to, FTB išties vykdė operacijas Brazilijoje, į kurią scenaristai ir nusiuntė filmo herojus. Galop filmo personažai buvo pavadinti tiesiog „žvalgybos darbuotojais".

1960-1961 m. filmo „Nusikaltimas dėl motinų" scenarijų A.Hičkoko televizijos projektui taip pat teko taisyti pagal FTB nurodymus, o herojus iš biuro agento virto „buvusiu darbuotoju".

A.Hičkokas nederamai elgdavosi su aktoriais

Taip

A.Hičkokas sakydavo: „Aktoriai - tai galvijai", bet gerokai rimtesni už šią skandalingą frazę buvo kai kurių Holivudo žvaigždžių liudijimai apie režisieriaus darbo metodus filmavimo aikštelėje.

Kurdamas filmą „Rebeka" jis tyčiojosi iš pagrindinio vaidmens atlikėjos Džoanos Fontein (Joan Fontaine). Norėdamas, kad herojė kadre atrodytų sudirgusi, A.Hičkokas rimtai pareiškė Džoanai, kad visi aplinkui laiko ją visiškai netalentinga ir niekas nemyli.

Tipi Hedren (Tippi Hedren), suvaidinusi filmuose „Paukščiai" ir „Marnė", interviu A.Hičkoko biografui Donaldui Spotui (Donald Spoto) ir dokumentinio 1994 m. filmo „Alfredas Didysis" kūrėjams pasakojo, kad režisierius kontroliuodavo, su kuo ji bendrauja, ką veikia, visaip ją varžydavo.

Tai patvirtino ir „Marnė" scenaristė Džei Preson Alen (Jay Presson Allen). Filmuojant „Paukščius" T.Hedren buvo paliekama su išerzintais ir išsigandusiais paukščiais, o kai kuriuos prie jos dar ir pririšdavo. Po filmavimo aktorė kelias dienas praleido ligoninėje, gydydamasi žaizdas.

Režisierius dirbo su Salvadoru Dali

Taip

Filme „Užburtas" Ingrida Bergman vaidino psichoanalitikę, o jos pacientas buvo Gregorio Peko (Gregory Peck) personažas. A.Hičkoko pasamdytas S.Dali jiems parengė miego, kurį herojė turėjo analizuoti, sceną.

Pagal dailininko idėjas buvo nufilmuota kelios scenos, bet prodiuseris, kuriam epizodas pasirodė per ilgas ir sudėtingas, nurodė jį perfilmuoti ir sutrumpinti.

A.Hičkokas rašė baisias istorijas vaikams

Ne

Režisieriui leidu, jo pavardė buvo naudojama paklausai didinti, bet pats A.Hičkokas nerašė knygų vaikams. 1962 m. rinkinyje „Alfredo Hičkoko vaiduoklių galerija: vienuolika kraupių istorijų jaunimui" jo pavardė, kuria buvo pasirašytas įžanginis žodis, buvo perkelta ant viršelio, kad patrauktų skaitytojų dėmesį.

Pačių pasakojimų autoriai buvo kiti žmonės, tarp jų, pavyzdžiui, H.Velsas (H.Wells). Kitoje populiarioje serijoje, detektyvuose paaugliams, garsenybės pavardė minima pavadinime „Alfredas Hičkokas ir trys tyrėjai". Režisierius šiose knygose buvo tik literatūrinis personažas.

Jis dievino žiaurius pokštus

Taip

Jau mokykloje Alfredas su draugu nutempė vieną bendramokslį į mokyklos rūsį, pririšo prie boilerio, numovė vaikinui kelnes ir pabėgo. Ir taip jau išgąsdintas paauglys patyrė tikrą siaubą, kai tiesiai po juo pradėjo sproginėti petardos.

Metams bėgant žiaurių pokštų pomėgis nedingo. Dažnai prisimenamas atvejis, kai A.Hičkokas, filmuodamas „39 laiptelius" surakino antrankiais aktorius R.Donatą (R.Donato) ir M.Kerol (M.Carroll) ir neva pametė raktą.

Po kelių valandų, pamatęs, kad aktoriai spėjo susidraugauti, režisierius jį stebuklingai rado. Vėliau jis pateikdavo šią istoriją kaip būdą greitai suartinti žmones, kuriems tenka praleisti kartu daug laiko.

O aktorė Melani Grifit (Melanie Griffith) pasakojo, kad būdama septynerių iš A.Hičkoko gavo dovanų lėlę, vaizduojančią jos mamą Tipi Hedren. Lėlė buvo aprengta filmo „Paukščiai" herojės kostiumu ir gulėjo karste.

Pagrindiniams vaidmenims A.Hičkokas kviesdavo tik blondines

Ne

Jo filmuose pagrindiniai vaidmenys atitekdavo ir tamsiaplaukėms aktorėms, pavyzdžiui, Terezai Rait (Teresa Wright) ar Margaret Lokvud (Margaret Lockwood). Vis dėlto „Hičkoko blondinė" tapo būdingu jo filmografijos personažu.

Tai - išoriškai trapi moteris, kuri visada išlaiko atstumą, bet prie kurios nesulaikomai traukia.

Šalta gražuolė labai šviesiais plaukais pagal siužetą pasirodydavo esanti protinga ir stipri priešininkė arba ideali auka. A.Hičkokas manė: jeigu šviesiaplaukė pažeidžia taisykles, tai šokiruoja labiau negu tokie patys šatenės arba brunetės veiksmai.

Jis filmavosi visuose savo filmuose

Ne

Pasirodymas epizoduose tapo režisieriaus „firminiu triuku", bet yra daugiau kaip 10 A.Hičkoko filmų, kuriuose jis pats nesifilmavo.

Pirmą kartą režisierius „sušmėžavo" ekrane 1927 m., savo pirmajame britiškame filme „Gyventojas", ir nutiko tai netyčia.

Aikštelėje trūko vieno aktoriaus tuščiai vietai pirmame plane užpildyti, ir A.Hičkokas pats to ėmėsi: atsisėdo ant kėdės nugara į žiūrovus.

Pasitaikydavo ir kuriozų: filme „Gelbėjimosi valtis" režisieriaus nuotrauka matoma priemonės svoriui mesti reklamoje laikraštyje.

Gerbėjai, kuriems pastebėti A.Hičkoko pasirodymą ekrane - ypatingas malonumas, pokštą priėmė už gryną pinigą ir bandė rasti tokią prekę parduotuvėse.

Biografija

Alfredas Hičkokas

1899 - gimė katalikiškoje Viljamo Edgaro ir Emos Džeinės Hičkokų, turėjusių daržovių parduotuvėlę, šeimoje. Šeima gyveno Leitonstoune, Esekso grafystėje, mūsų dienomis tai - Londono rajonas.

1919 - gavo pirmąjį darbą kino industrijoje: kūrė kortelių su titrais dizainą nebyliajam kinui.

1925 - nufilmavo savo pirmąjį filmą kaip savarankiškas režisierius.

1926 - vedė Almą Revil. Mergina kino industrijoje dirbo nuo 16 metų ir įgijo keletą specialybių, nuo scenaristės iki režisieriaus asistentės .Vėliau Alma aktyviai dalyvavo vyro projektuose. Porai gimė dukra Patrisija.

1929 - sukūrė pirmąjį britų garsinį filmą „Šantažas".

1934 - sukūrė pirmąją trilerio apie šnipus „Žmogus, kuris per daug žinojo" versiją; spalvotą šio filmo perdirbinį sukūrė 1956 m.

1939 - su šeima persikėlė į JAV.

1958 - 1963 sukūrė savo garsiausius filmus: „Svaigulys", „Į šiaurę per šiaurės vakarus", „Psichopatas", „Paukščiai".

1976 - sukūrė paskutinį filmą „Šeimos intrigos". Iš viso A.Hičkoko filmografijoje - per 50 filmų.

1979 - tapo Britų imperijos ordino riteriu.

1980 m. mirė Bel Ere (Kalifornija) dėl inkstų nepakankamumo. Kūnas buvo kremuotas, pelenai išbarstyti Ramiajame vandenyne.