Šikšnosparnių gyvenimo jau neslepia tamsumos

(1)

Straipsnis ruošiamas Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ užsakymu, vykdnt projektą „Pažinkime šikšnosparnių pasaulį“, remiamą Klaipėdos m. savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis.

Maža gamtos kampelių, kur šie skrajūnai nežklystų, trumpiau ar ilgėliau neapsistotų. Jų gausa ne kiek ne mažesnė nei paukščių, tik jų valdos – ištuštėjęs nakties dangus ir jo gėrybės– vabzdžiai. Šmėstelėdami pro šalį, jie dingsta tamsoje, stebėtojui keldami daugybę klausimų. Skirtingai nuo kitų žinduolių, pagrindinė jų gyvensenos ypatybė yra aukšto dažnio ­­virpėsių šaukiniai pro nuolat pravertą burną ir grįžtamojo aido įsiklausimas. „Garsoaidis“ yra gyvybiškai būtinas žvėrelių aplinkai suvokti ir atitinkamai elgtis. Šikšnosparnių skleidžiami šūksniai yra žemiau žmogaus klausos jautros slenksčio, tad aukšto dažnio virpėsių nuskaitymo įranga praplečia mūsų galimybes, ir įvaizdinta tamsos tyla pratrūksta aplinkos garsų. Atskiros rūšys atpažįstamos iš būdingų garsų, tai padeda jas stebėti net gūdžiausia naktį. Atveriamas mūsų juslėms menkai pasiekiamas žvėrelių gyvenimas. Patikslinta Lietuvos pajūrio (Klaipėdos miesto ir artimiausių apylinkių) šikšnosparnių įvairovė, nustatytos skraidymo ir dienojimo vietos, pasiskirstymo dėsningumai skirtingais metų laikais, ieškoma žiemaviečių. Po truputi atveriamos mažųjų nakties klajūnų gyvenimo sutemos. 

Vidurio Europai būdinga rūšių įvairovė

Iki pastarojo laiko Lietuvoje žinovų sugautos ar per nuotolį stebėtos 15 šikšnosparnių rūšių. Ši įvairovė nedaug tesiskiria nuo kaimyninių šalių: Baltarusijos (apie – 17) ir Latvijos (14 rūšių). Mūsų platumų šikšnosparnių rūšių sąrašas pasipildo svečių šalių užklydėlėmis. Retesnės rūšys retkarčiais ir negausiai apsilanko, tik kol kas nepateko į žinovų akiratį. Pavyzdžiui, ūsuotasis pelėausis (Myotis myotis) į rūšių sąrašus įtraukiamas nuo 1978 m., kai buvo aptiktos ir apibudintos jų liekanos. Tačiau garso skaitytuvais pakartotinai „aptikti“ tik 2015 m. liepos 7 d. ties Užliekių kaimu (Šilutės r.) ir 2018 m. vasarą net keliose vidurio ir šiaurės Lietuvos vietose. 2021 m. liepos mėnesį Ventės rage voratinkliniais tinklais sugautas žvėrelis paženklintas siūstuvu. Šiltuoju ir vėsiuoju metų laiku galima aptikti dar dvi užklydėles, gyvenančias į Rytus ir Pietus nuo Lietuvos. Neseniai aptiktas didysis pelėausis (M. myotis) per nuotolį stebėtas Klaipėdoje ir dar dvejose Vakarų Lietuvos vietose. Tačiau teneklaidina bendras šikšnosparnių rūšių skaičius. Daugeliui jų būdingas pavasarinis ir rudeninis klajojimas, atsitiktiniai vietiniai ir tolimesni skrydžiai, ypač po užsitęsusių darganų ar stipresnių audrų. Vasarą vienos išvykos metu, ar rudenį galime stebėti iki trijų (sėkmės atveju – iki 4 (5-ų)) rūšių, ir šis kiekis didės, atitinkmai pagal aplankytų skirtingų vietų skaičiaus, juolab, kad vienoje buveinėje išsitenka ir gyvena iki trijų-penkių vyraujančių, daugiau mažiau sėslesnių rūšių. Antra tiek tos pačios ir kitų rūšių žvėrelių esti tolimesni užklydėliai, radę laikiną priebėgą. Retai toje pačioje vietoje aptiksime anksčiau stebėtus gyvūnus. Šikšnosparnių sėslumas – daugiau išskirtinumas, nei taisyklė.

Rūšių nustatymas – išbandymas net žinovui.

Tiksliausiai nakties skrajūnai pažįstami apžiūrint juos iš arti. Išore jie panašūs į sparnuotus peliukus, kurių santykinai ilgos priekinės ir užpakalinės galūnes apjungtos tarpupirščių plėvių. Nublokšti ant žemės žvėreliai nuožmiai bando kabinasi nagais ir ropoja kaip ant kūjokų. Skirtumai tarp rūšių nustatomi matuojant ir gretinant atskiras žvėrelio kūno dalis, kailiuko ilgį ir spalvas. Išskirtinis rūšies požymis yra ausų kaušelio dydis ir vidinės skiautės (oželio) pavidalas bei spalva. Svarbus požymis yra dantų dydis ir išsidėstymas. Pagrindinė jų paskirtis – smulkinti grobį, tačiau į kampą įspraustas žvėrelis trikdytoją gali skaudžiai grybštelti, taip primindamas kitą ne mažiau svarbią paskirtį, ir tai pravartų neužmiršti. Liečiant žvėrelius rankomis būtina užsidėti gumines pirštines. Nustatytų požymių visuma tikslinama gretinama pagal Vidurio Europos šikšnosparnių rūšių apibudinimo raktus ir žinynus. Gamtininkams užtenka pažinti penkias dažniausias šikšnosparnių rūšis. Kita vertus, žiemojimo metu gyvūnai tūno susitraukę, ne visi būdingi požymiai matomi, tad  net žinovai darbo metu išskiria „neapibudintas ar tiksliai neskirtas rūšis“, juolab žinomos sunkiai pagal išorę skiriamos „rūšys dvynės“.

Atpažįstami iš būdingo polėkio

Šiltuoju ir vėsiuoju metų laiku šikšnosparnius galime stebėti per nuotolį, skiriant juos pagal dydį. Didieji šikšnosparniai (tarpusparnio plotis 30 ir daugiau (iki 38) centimetrų, kūnelio ilgis iki 8 cm) yra dvispalvis plikšnys, rudasis nakviša ir vėlyvasis šikšnys – šviesūs, pailgi siauri ar platūs sparnai; mažesnis yra šiaurinis šikšnys. Vidutinio dydžio (tarpusparnis 17–25 cm) yra vandeninis, Branto ir kūdrinis pelėausiai. Žvėreliams priskridus artėliau, priekiu į stebėtoją, galvos viršuje pastebime kyšančius ausų kaušelius. Pailgi  būdingi rudajam ausyliui, platūs pusapvaliai europiniam plačiaausiui; didelis pusapvaliai - rudojo nakvišos. Mažieji šikšnosparniai („šikšniukai“), kurių tarpusparnio ilgis 13–15 cm, kūnelis nuo 3-5 cm (pvz., natūzijaus šikšniukas). Lavinantis savo aplinkos šikšnosparnius pažinsime iš skrydžio.

Šiltuoju metų laiku dažniausia stebimas Natūzijaus šikšniukas (Gintautas Karpuška, ŠALD nuotrauka).

Šiltuoju metų laiku dažniausia stebimas Natūzijaus šikšniukas (Gintautas Karpuška, ŠALD nuotrauka).

Gretinami skleidžiami garsai

Tiksliau šikšnosparnius apibudinsime gretinant jų aukšto dažnio šaukinius, kurie atskirų rūšių skirtingi. Mums prireiks aukšto dažnio virpėsių skaitytuvų „Echo Meter Touch“ ir „Peterssen“ bei programinių priedų. Nustatoma ir getinama šikšnosparnių skleidžiamų garsų vyraujančio dažnio sklaida, kurių aukščiausios vertės nežymiai skiriasi nuo lentelėse pateikiamų. Maitindamiesi ar sugrįždami į slėptuves šikšnosparniai skleidžia skirtingus garsus. Nežymiai kinta skraidant tarp medžių, virš vandens ir greta pastatų. Gretimais skrendančių rūšių šaukiniai persidengia, retsykiais galime išgirsti „nuostabos garsus“- cypteli kaip pelė. Nustatant rūšį, svarbu vyraujančio, virpesio pasikartojamumo dažnis (35–60(80) Hz) skaičiuojamas sekundės dalimis. Garsų skaitytuvas sugretina šikšnosparnių garsų pavyzdžius, atvaizduoja juos ekrane ir perduoda mums įprastais garsais („melodija“). Žvėrelių garsus stelbia vėjo gūsiai, augalų stiebai, sūkuriai tarp daugiaaukščių namų, triukšmai sklindantys nuo gatvės ar gamyklų įrenginių. Žvėreliai vengia šalutiniais garsais persmelktų vietų, tad jų vengia, užklysta tik stojus ramybei ir nakties sutemoms. 

Dalies rūšių „balsai“ neapibudinami

Net patyrusiems tyrėjams stebint šikšnosparnius per nuotolį, apie 20 nuošimčių įrašų lieka tiksliai neapibudinti ir paliekami paklaidai. Esama aukšto dažnio (tai yra „tyliųjų“) šikšnosparnių rūšių (rudasis ir pilkasis ausyliai). Kitoms rūšims būdingas garsų persidengimas: ultragarso bangų dažnio ir aukščio sklaidos persidengimas ar sutampimas. Rūšys dvynės yra Branto pelėausis ir vandeninis pėlėausiai, pilkasis ir rudasis ausyliai, natūzijaus šikšniukas ir šikšniukas mažylis (48–50 Hz). Nuotoliniai žvėrelių stebėjimai didelė pagalba, tačiau apibendrinant žinias apie šių žvėrelių įvairovę ir gyvenimo vietas, tikslumo dėlei žvėrelius būtina sugauti ir patikslinti rūšių požymius.

Vyraujančios ir gausios rūšys

Vakarų Lietuvoje ir Klaipėdos mieste šikšnosparnių stebėjimai vyko 2015 ir 2017–2019 metų gegužės–birželio mėn., t.y. veisimosi (maitinimosi) ir rugsėjo-spalio mėnesiais traukiant į žiemavietes. Stebėta jų įvairovė ir skrydžio ypatumai Kuršių marių apymario, Kuršių nerijos miško, Klaipėdos miesto parkuose ir gyvenamose vietose. Rūšių įvairovė ir gausa pajūryje tik nežymiai skiriasi nuo įvairovės stebimos pietryčių ir šiaurės Lietuvoje ir tai atitinka rytinio Baltijos pakraščio šikšnosparnių įvairovę. Veisimosi maitinimosi metu aptinkama 5(8) rūšys, klajojant ir traukiant į žiemavietes (iki 14 rūšių). Priemiškyje ir miške (parke) dažniausias Natuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii), kiek retesni šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii) ir šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus). Šiltuoju metų laiku negausiai stebėti šikšniukas mažylis (Pipistrellus pygmaeus) ir rudasis (Nyctalus noctula) nakviša, reti ir negausūs vandeninis ir Natererio bei Branto pelėausiai, dar retesnis mažasis nakviša, rudasis ausylis ir dvispalvis plikšnys. Klaipėdos apylinkėse įrašyti tik keli europinio plačiaausio (Barbastella barbastellus) garsai. Naujausių tyrimų duomenimis jie išplitę gausiau ir plačiau, nei manyta iki 2013- ųjų metų. Panaši įvairovė stebėta Malūno (Trinyčių), Draugystės ir Skulptūrų parkuose, prie Poilsio – Raudonės gatvių sankryžos ir  Naujakiemio gatvių apylinkėse. Išskirtinė gausa ir įvairovė stebėta pietinėje miesto dalyje, už Jūrininkų gatvės bei prie marių (Smeltės pusiasalio ir Klaipėdos kanalo apylinkėse).

 Vėlyvasis šikšnys – dažniausia ir didžiausia šikšnosparnių rūšis Lietuvoje (Gintauto Steiblio, ŠALD nuotrauka).

Vėlyvasis šikšnys – dažniausia ir didžiausia šikšnosparnių rūšis Lietuvoje (Gintauto Steiblio, ŠALD nuotrauka).

Dienojimo ir skraidymo vietos

Klajokliškas gyvenimo būdas apsunkina šikšnosparnių stebėjimus. Stebimi aplink daugiaukščius namus ir senų namų gyvenvietėse, kur, manoma, dieną jie tūno plokščių ir pastogių plyšiuose, parko medžių drevėse bei po atpleišėjusia žieve. Vietos sunkiai pasiekiamos, tad jų gyvenimas arčiau beveik nežinomas. Dažnu atveju tenka pasikliauti kitų šalių tyrėjų darbus ir tyrimais. 

Smulkmės ryjikai

Lietuvoje aptinkami šikšnosparniai yra skraidančios smulkmės rajūnai. Priklausomai nuo žvėrelio dydžio, metų laiko ir maitinimosi vietos maisto derinys sudarytas iš naminių ir mėsinių musių, apsiuvų, kabasparnių, laumžirgių, uodų trūklių, mažų didutinio dydžio naktinių drugių (pelėdgalviai, verpikai) ir net drugių vikšrų. Maisto turinys nustatomas pagal išmatas jų dienos apsistojimo vietose. Grobį žvitriai čiaumodami smulkina dantukais skrydyje, atmesdami nevirškinamas dalis (antsparnius, kojelės, drugelių sparnus); ryjamos tik minkštos dalys. Stambesnį grobį baigia doroti nusileidę į saugesnę vietą. Iš ant žemės pabirusiu grobio likučių zoologai nesunkiai nustato mitalo rūšių sudėtį, jų maitinimosi ir skraidymo vietas, daugiamečius maistinių gyvių gausumo svyravimus.

Žindyvių susitelkimo vietos

Žinių apie šikšnosparnių veisimąsi Vakarų Lietuvoje nėra. Iš stebėjimų Lietuvoje ir kitų šalių mokslininkų pranešimų žinoma, kad didesnę metų dalį žvėreliai laikosi pavieniui ar mišriuose būreliuose. Dvispalvių plikšnių, mažojo šikšniuko, natūzijaus ir šikšniuko nykštuko patinėliai žiemoja ir gyvena pietų ir vidurio Europoje. Manoma, kad jie į veisimosi vietas vidutinėse ir šiaurės platumose neskrenda, ir didesnė dalis laikosi skyriumi nuo patelių. Mažesnių rūšių poravimasis vyksta vasaros pabaigoje, didesnių – vėlyvą rudenį, kuomet žvėreliai įmitę ir atsigavę po „motinystės“ rūpesčių. Žiemos ramybės laikotarpiu gemalo vystymasis sustoja ir atsinaujina tik kitų metų pavasarį. Gegužės-birželio mėn. atsiveda vieną (stambesnės rūšys – du) jauniklius, ir žindo tris keturias savaites, iki jaunikliai pradeda savarankiškai maitintis, kurį laiką gyvena greta mamos, kol atjunksta, pasimeta ir pradeda savarankišką gyvenimą. Šikšnosparnių žymėjimas ir atskirų žvėrelių „kelių“ stebėsena tik pradėta. Duomenų apie jų gyvenimo trukmę ir sėslumą bei klajones nepakanka.

Rudeniop rūsiuose apsistoja iš šiauriau atklydę vandeniniai pelėausiai (Mariaus Čepulio nuotrauka).

Rudeniop rūsiuose apsistoja iš šiauriau atklydę vandeniniai pelėausiai (Mariaus Čepulio nuotrauka).

Traukimas į žiemojimo vietas

Lietuvoje šikšnosparnių žiedavimas vykdomas nuo 1983 metų. Pratęstas 2013 m. ant tilto per Miniją, nes ten lengva sugauti dienojimui susirinkusius į žiemojimo vietas traukiantys žvėrelius. Apibendrintos grįžtamųjų pranešimų duomenys. Žvėreliams kaip ir paukščiams būdingas rudeninis ir pavasarinis skrydis. Pirmieji šikšnosparniai iš Pietų atskrenda balandžio pabaigoje, o paskutinieji mūsų kraštą palieka lapkričio pradžioje. Iš sėslesnių (veisimosi) vietų į laikino apsistojimo (maitinimosi) vietas bei šiltuosius kraštus žvėreliai patraukia liepos antroje pusėje. Šikšniuko nykštuko ir Natuzijaus šikšniuko patelės anksčiau nei patinėliai. Rugsėjo-spalio (lapkričio) mėnesį mažųjų ir didžiųjų šikšnosparnių skrydžio kryptis atitinka paukščių traukimo kelią Pietryčių Baltijos pajūrio kryptimi. 1983 m. žieduoti mažasis šikšniukas, rudasis nakviša ir dvispalvis plikšnys sugauti Čekijoje– 240 km. nuotoliu, pavieniai – Vakarų Prancūzijoje ir Vokietijoje. Netolimos klajonės į žiemavietes siekia iki 100 kilometrų.

Tinkamų žiemaviečių nedaug

Atskridusios ir vietinės šikšnosparnių rūšys vėsiuoju metų laiku ieško žiemos ramybei tinkamų kerčių. Išsirinktose žiemavietės tvyro 4 laipsnius pagal Celsijų temperatūra ir pastovi drėgmė, aplinkos nedrumsčia šalutiniai garsai. Didžiausia žinoma šikšnosparnių žiemavietė yra Vilniaus tuneliai, kiek mažesnė – Kauno miesto XIX a. ginybinių statinių rūsiai. Spalio-lapkričio mėnesį čia susitelkia kūdriniai, vandeniniai pelėausiai, kiek mažiau kitų rūšių. Tinkamose kertėse vienos rūšies ar mišriuose būriuose žvėreliai pasikabinę žemyn galva ir sustingsta šešių mėnesių dalinės ramybės laikotarpiui. Kyšo tik susiraukšlėję ausų kaušeliai ir snukučiai. Vandeninių pelėausių kailiukas apsitraukia „rasos kailinukais“, ir taip išvengia pernelyg greito išdžiūvimo. Dalis žvėrelių dėl įvairių priežasčių išsenka ir žūva, tad bemaž kiekvienais metais aptinkama jų liekanų. Lietuvos vakarinėje dalyje ir pajūryje žiemojančių šikšnosparnių santalkų kol kas neaptikta. Manoma, kad švelnesnės ir nepastovios pajūrio žiemos jiems nepalankios. Permainos žvėrelius suklaidina, per atodrėkius, jie atkunta ir skrendą į atviras vietas, o staiga atšalus, slepiasi į atsitiktines, ne visuomet saugias slėtuvėse, ir sušalą. Kai kurie šikšnosparniai gali žiemoti medžių stuobriuose.

Vandeniniai šikšnosparniai saugiau jaučiasi bendrijoje (ŠALD nuotrauka).

Vandeniniai šikšnosparniai saugiau jaučiasi bendrijoje (ŠALD nuotrauka).

Šikšnosparnių stebėjimo patirtys

Atskirai šikšnosparnių niekad neieškojau, tačiau kaip gamtininkas, visuomet pasinaudodavau galimybe dienos šviesoje iš arčiau šiuos žvėrelius pažiūrėti ar pasigrožėti jų naktiniu skrydžiu. Štai keli prisiminimai. Kopgalyje vasara tyrdavome pajūrio naktinius drugius. Vyliodame juos stipriomis lempomis ir rinkdavome nutūpusius ant gretimais iškeltų baltų audeklų. Skrisdavo įvairūs naktiniai pelėdgalviai, uodai trūkliai ir vabalai. Esant geram orui, mums baigus darbą, vaišes suruošdavo aplinkui ratus sukantys vidutinio dydžio šikšnosparniai. Kitą kartą rugsėjo mėnesį pro atdarą langą į mano darbo kambarį įskrido vidutinio dydžio šikšnosparnis ir dienojo įsispraudęs po įšilusia lubų lempos metalo plokštele. Juoduojantį kailio gumulėlį pastebėjau iškart, atpažinau kad tai vandeninis šikšnosparnis. Po neilgo blaškymosi žvėrelis išskrido pro atvirą langą. Kopgalyje vasarą rudasis ausylis skraidė prieš buto langus. Priartėdavo visai arti, matėmės „veidas į veidą“, tas rūšinis tapatumas nustatytas tiksliai. Rugsėjo naktį per jaunatį skraidė šiaurinis šikšnys ir Natūzijaus šikšniukas (tiksliai neapibudinta). Priartėjus prie laboratorijos pastato, pusiau uždaroje kertėje girdėjau išsprūdusį „netikėtumo garsą“ – peliškai cyptelėjo. Matydavau juos skraidant Malūnų parke palei tvenkinį ir Minijos gatvėje, dažni netoli uosto krovos bendrovių sandėlius.

Kitą kartą liepos pabaigoje pavakare stebėjau nerimastigai krykštavusius nakvynei besiruošiančius čiurlius. Minutėlę užsimiršau, atsitokėjau stojus vėlos prieblandai ir stojus pavakarės tylai. Žvilgsnį patraukė keli besiblaškantys skraiduoliai. Pastarųjų judėsiai lėtesni, ne skrydis, o plazdėjimas– čiurlius pakeitė į naktines medžiokles išskridę šikšnosparniai. Vienam jų kirtus apšviestą lauką, pamačiau žvėrelio ausų kaušelius tai buvo ausylis ir plačiaausiai pelėausiai. Jie dienavojo rytinės namo pusės, trečiojo aukšto palangės tarpulangės plyšyje, kyšojo tik pasturgalis ir nugaros kailiukas.

Prisimintinas kitas atvejis, kuomet teko gelbėti sužvarbusį ir permirkusį šikšnosparnį, vėjuotą naktį vėjo nublokštą ant žemės. Pakilti nepajėgiantys žvėrelis nespėja įsirabždinti ant aukštesnes vietos ir gali tapti lengvu kačių, šunų ar pilkųjų varnų grobiu. Tą 2016 m. rugsėjo 16 d. ryte eidamas Danės krantinėje netoli Karaliaus tilto aptikau ant žemės sustirusį europinį plačiaausį. Paėmiau į rankas, ir mintyse dėliojau, kaip žvėreliui pagelbėti, kad šis sėkmingai praleistų dieną ir sulauktų vakaro. Pajutęs delno šilumą, šikšnosparnis atkuto, žvitriai ėmė kraipyti iškeltą snukutį ir pražiodęs burną tyrė aplinką. Žvitriai nukėblino iki delnakraščio, išskleidė sparnus, puolė žemyn ir lanku nuslydo, kildamas į aukštybę, nykdamas virš namų mūro dangaus žydrynėje. Kopgalyje virš ginybinio griovio ryto brėkšmoje stebėjau rudąją nakvišą ir šiaurinį šikšnį. Tai laikina jų apsistojimo (dienojimo) vieta. Kartą rugpjūčio mėn. Gėlių gatvė vėlyvą pavakarę, tik nusileidus saulei, po devintos valandos, tarp stogų išskleidęs blyškius siaurus sparnus sklandė vėlyvasis šikšnys– stambiausias mūsų krašte šikšnosparnis. Šioje vietoje mačiau ir vėliausiai, t.y. lapkričio mėnesį, tvyrant 3-4 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai, skraidančius vidutinio dydžio šikšnosparnius. 4-6 žvėrelių burelis skraidė išilgai penkiaaukščio pastato pastogės ir ieškojo saugių kerčių apsistoti. Keli sparnais kliudė berželio liaunašakes. Primintinas atvejis iš tolimesnių Klaipėdai Padvarių. 2007 m. birželio 20 d. iš lietvamzdžio į dubenį sukrito net 25 vėlyvojo šikšnio  jaunikliai– rūšis tiksliai neapibudinta. Onutė Stončienė per vamzdelį, lašeliais juos pagirdė ožkos/ karvės pienu (Audronė Puišienė 2007). Žinovai teigia, kad nelaimės ištiktiems žvėreliams galima lašinti pieno, nerūgščios grietinės. Tinka liesa jautiena– iš jos griežinėlių suspaudžiamos “kirmėlaites”. Jei auginate galima duoti didžiojo milčiaus (Tenebrio molitor) lervų. Šikšnosparnių jaunikliams būtina šiluma, todėl pridengiame audinio skiaute. Paleisti globotinį reikėtų tik jam visiškai atsigavus ir įsitikinus, kad saugiai skraido ir geba savimi pasirūpinti.

Rudasis nakviša Klaipėdoje stebėtas retai ir negausiai, tik praskrendantis į pietus (Deivido Makavičiaus, ŠALD nuotrauka).

Rudasis nakviša Klaipėdoje stebėtas retai ir negausiai, tik praskrendantis į pietus (Deivido Makavičiaus, ŠALD nuotrauka).

Lietuvos šikšnosparnių apsaugos draugija

Nuo 2005 metų veikianti nevyriausybinė gamtosauginė organizacija „Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugija“ (ŠALD) vienija šikšnosparnių ir jų buveinių tyrėjus, vykdo ir stebi jų apsaugą, tarpininkauja tarp visuomenės ir šiuos darbų vykdančių gamtininkų (Error! Hyperlink reference not valid.). Nuo 2011 metų Europos šikšnosparnių tyrimų ir apsaugos draugija yra organizacijos BatLife Europe narė. Nuo 2000-ųjų draugijos narių pastangomis vykdyta žiemojančių šikšnosparnių stebėsena. Po 2003 m. atliktas žinių apie šikšnosparnius Lietuvoje patikra ir atnaujinimas. Draugija 2020–2021 metų šikšnosparniu išrinko europinį plačiaausį (Barbastella barbastellus). Daugelis šikšnosparnių gyvenimo ir gausos svyravimo Europoje klausimų iki šiol menkai pažinti. Tikslios jų nykimo priežastys nėra tiksliai nustatytos. Manoma, kad tai sąlygoja mažėjantis maistinių vabzdžių kiekiai, tinkamų veisyklų ir žiemaviečių stoka, saugių sąlygų jose tinkamumas. Lietuvoje daugelis „retų ir negausių“ šikšnosparnių gyvena išplitimo arealo šiauriniame pakraštyje, tad bendru sutarimu saugomos sėsliosios, tiek ir klajojančios šikšnosparnių rūšys. 2006 m. visos žiemavietės (Panerių geležinkelio tuneliai ir I, II, III, IV bei VIII VII-as fortų rūsiai) paskelbti draustiniais, saugomų vietų tinklo Lietuvoje „Naturalit“ dalimi.

Rugsėjo mėnesį Klaipėdos miesto parkuose iškelti 27 inkilai šikšnosparniams. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Rugsėjo mėnesį Klaipėdos miesto parkuose iškelti 27 inkilai šikšnosparniams. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Klaipėdoje iškelti „nameliai“ šikšnosparniams

Gamtoje šikšnosparniams slėptuvių neturėtų stinga, tačiau dėl aukščiau minėtų aplinkybių nėra patikimų apskaitos duomenų. Platinant žinias apie šikšnosparnius ir jų gyvenimą, bei įgyvendinant gyvūnijos apsaugos idėjas, įvairiose Lietuvos vietose keliami šikšnosparnių poreikius atitinkantys inkilai. Tai vieno ar penkių skyrių plokšti 50 cm aukščio nameliai šiltuoju metų laiku apsistoti ir praleisti dieną, retesniais atvejais – veistis. Inkilo brėžinį galima rasti „Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos“ internetiniame puslapyje. Inkilai daromi iš neobliuotų 2,5 cm storio lentų. Vidinėje sienelės pusėje išrėžiamos aštuonios 1 mm gylio įpjovos – kad žvėreliai legvai laipoti. Nuožulnus stogelis pritvirtintas vyriais. Ateityje būtų galima juos tikrinti ir prižiūrėti švarą. Į inkilą žvėreliai patenka per apačioje esantį iki 20 mm pločio pailgą plyšį. 2021 metų rugpjūčio mėnesį pagal Asociacijos Klaipėdos žalieji vykdomą projektą „Pažinkime šikšnosparnių pasaulį“, Klaipėdos miesto parkuose iškelti dailidės-ornitologo Dariaus Musteikio pagaminti inkilai. Šikšnosparnių namelių kėlimo pavakarės miesto žaliose erdvėse tapo pokalbių apie šikšnosparnius mūsu mieste valandėlėmis. Keliant inkilus dalyvavo gyvūnijos apsaugai neabejingi miestiečiai, atėjo vaikai ir jų tėveliai. Žinovai aiškino namelių gamybos ypatumus ir jų kėlimo paskirtis, skatino stebėti ir pažinti naktinio dangaus skrajūnus, mūsų  kaimynus. Miestiečiai pasakojo savuosius prisiminimus, kiek ir kur kokių šikšnosparnių matę „Draugystės“ parke ir aplinkinių daugiaaukščių namų kiemuose. Per mėnesį mieste iškelti 27 inkilai. Devyni jų papuošė Mumlaukio (Aulaukio) ežero šiaurės–vakarinės pakrantės medžius: keturi inkilai juodalksniuose, ir po du drebulėje ir eglėje. Dar aštuonioliką inkilų iškabinti Žardės ir Draugystės parko tvenkinių pakrančių uosyje, trapiajame ir gluosnyje svyruoklyje. Inkilai kabinti ant kablių pietryčių ir pietvakarių pusėje, 3-4 metrų aukštyje ir sutvirtinti pagalbiniais medvaržčiais. Uosyno pakraštyje, retalajame medyje virš pagrindinio aikštės tako inkilas iškeltas aukštėliau. Inkilai apkalti dervuoto popieriaus (ruberoido) danga, tačiau skardinės dalys blizga iš toli matomos– medžius su inkilais be vargo surasime. Numatyta greta įkeltų dienojimo namelių stebėti jų gyventojus, prižiūrėti švarą juose, pildyti žinias apie mieste ir jo apylinkėse gyvenančius šikšnorparnius.

Keliant namelius šikšnosparniams dalyvavo miesto gyventojai. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Keliant namelius šikšnosparniams dalyvavo miesto gyventojai. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Skirtingai nei paukščiams, šikšnosparnių namelio landa yra apačioje. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Skirtingai nei paukščiams, šikšnosparnių namelio landa yra apačioje. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotrauka.

Šiltuoju metų laiku aptinkamas praskrendantis Branto pelėausis. Gintauto Steiblio nuotrauka.

Europinis plačiaausis Lietuvoje gausesnis, nei anksčiau manyta. Gintautas Karpuška, ŠALD nuotrauka.

Europinis plačiaausis Lietuvoje gausesnis, nei anksčiau manyta. Gintautas Karpuška, ŠALD nuotrauka.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder