Sveikinimai iš nusikaltėlių pasaulio: koks buvo revoliucionierių slapyvardžių pasirinkimo principas?

Dabar norime pakalbėti apie revoliucionierių pravardes. 

Kam jos iš principo reikalingos, kaip jos buvo sugalvotos ir kodėl kai kuriems bolševikams jos buvo gyvybiškai būtinos?

Sveikinimai iš nusikaltėlių pasaulio

Atkreipkite dėmesį, kad mes dabar kalbame ne tik apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios revoliucionierius. Kalbame apie visus be išimties visų laikų ir tautų revoliucionierius. 

Taigi, įsiminkite – praktiškai visos revoliucinės grupuotės daugiau ar mažiau šiuolaikinėje istorijoje turėjo tiesioginį ryšį su nusikaltėlių pasauliu, ir tam buvo svarių priežasčių:

nusikaltėliai ir revoliucionieriai buvo suvienyti neapykantos esamai tvarkai;

vieniems ir kitiems reikėjo didelių pinigų, be to, jos veikė už įstatymo ribų, todėl dažnai rengė bendras akcijas, pavyzdžiui, plėšimus ir reidus;

kai kurie revoliucionieriai, jei ne buvo tiesiogiai kilę iš nusikalstamo pasaulio, tai bent jau palaikė artimus ryšius su nusikaltėliais (pavyzdžiai – Stalinas, dalyvavęs keliuose reiduose, ir Vorošilovas, kuris, pagal kai kuriuos duomenis, po pirmojo kalėjimo 1905 m. pradėjo kontrabanda prekiauti ginklais, kad aprūpintų savo revoliucinę grupuotę).

Na, o jei yra tiesioginis ryšys su nusikaltėliais, tai ir be pravardžių (pseudonimų) neišsiversti.

Tai elementarios konspiracijos klausimas – šiais laikais „pabėgimas“ nepadės pasislėpti nuo specialiųjų tarnybų, bet tada, interneto ir mobiliojo ryšio nebuvimo laikais, revoliucionieriai, naudodami slapyvardžius ir pseudonimus, veiksmingai išvengdavo valstybės persekiojimo, ir tą praktiką jie perėmė iš nusikalstamo pasaulio.

Įdomu, kad daugelis revoliucionierių slapyvardžių susideda iš dviejų skiemenų – tai iš dalies atitinka XX a. pradžios nusikaltėlių slapyvardžių „pasirinkimo“ principą.

Vladimiras Uljanovas (Leninas) ir Sankt Peterburgo „Darbininkų klasės išlaisvinimo sąjungos“ nariai: iš kairės į dešinę stovi – Aleksandras Malčenko, Piotras Zaporožetsas, Anatolijus Vane; Vasilijus Starkovas, Glebas Kžižhanovskis, Vladimiras Uljanovas, Julijus Martovas-Cederbaumas, 1897 m. vasaris

Žydų klausimas

Ir ne tik žydų – dar ir kaukaziečių. Esmė ta, kad dauguma revoliucionierių buvo žydai, kaukaziečiai, o taip pat dvarininkai, arba turtingi pirkliai.

O žydai tuo metu Rusijos imperijoje, švelniai tariant, nebuvo mėgstami – jiems priskirdavo visokius nusikaltimus ir kaltindavo neapykanta rusams. 

Viskas būtų gerai, jei antisemitizmas būtų atsiradęs ne vakar, bet būtent šioje situacijoje jis galėjo kelti grėsmę pačiam bolševikų partijos egzistavimui, nes rusų „darbininkai” vargu ar būtų sekę tokiais vadais kaip Leiba Bronšteinas (Trockis), Levas Rozenfeldas (Kamenevas) ar Griša Apfelbaumas (Zinovjevas). 

Taigi jie ėmė rinktis rusiškus pseudonimus, kurie „artino“ juos prie tautos.

Na, o vėliau, norėdami paslėpti savo, socialistinės revoliucijos idealų požiūriu, nepatrauklią praeitį, rusai pradėjo priimti pravardes ir pseudonimus, pavyzdžiui, tas pats Leninas (Uljanovas, bajoras, o pagal motinos pavardę Blankas, pusiau žydas). 

Čia pat – kaukaziečiai, pavyzdžiui, Stalinas, buvęs Soso Džugašvilis. 

Vėliau dar daugiau – pavardes ėmė keisti paprasti žmonės be ypatingos būtinybės. 

Viačeslavas Skriabinas, pažįstamas asmuo? Daugumai žmonių ne, bet tai pats Viačeslavas Molotovas, legendinis Stalino užsienio reikalų komisaras.

Dauguma pravardžių – tiesiog kitos pavardės, labiau slavų, labiau patrauklios proletariato ausiai. Jomis revoliucionieriai spausdavo savo straipsnius laikraščiuose ir jomis pasirašydavo laiškus vieni kitiems.

Leningrado srities VKP (b) antrasis sekretorius Nikolajus Antipovas, Josifas Stalinas, Leningrado srities VKP (b) pirmasis sekretorius Sergejus Kirovas, Leningrado srities VKP (b) sekretorius Nikolajus Švernikas

Pseudonimų pasirinkimo principas

O, kiek tyrimų šia tema parašyta, kiek kopijų sudaužyta mokslinėse ir pseudomokslinėse diskusijose! 

Bet niekas iki galo nesugebėjo suprasti, pagal kokį principą revoliucionieriai rinkosi sau slapyvardžius publikacijoms laikraščiuose. 

Tačiau buvo ir paprastų „pravarde“, pavyzdžiui, tas pats Stalinas nuo maždaug 15 metų tarp draugų buvo žinomas kaip Koba, ir taip jį vadino beveik iki pat paskutinės dienos kai kurie vakarykščiai revoliuciniai bendražygiai. 

Kodėl Koba? 

Niekas tiksliai nežino, bet greičiausiai jis pats „prisiskyrė“ šią pravardę, prisimindamas senovės karalių Kavadą (Kavade), kuris XIX a. pabaigoje buvo laikomas ankstyvojo komunizmo propaguotoju.

Pagal kitą versiją, šią pravardę pasirinko iš romano apie kalnų revoliucionierių tėvažudį, kurio pagrindinis herojus buvo vadinamas Koba. 

Vėliau, pakeitęs apie trisdešimt slapyvardžių, Džugašvilis pasirinko sau pavardę Stalinas, kai kurių šaltinių duomenimis, pagal savo meilužės Liudmylos Stal pavardę.

Pagal kitą versiją, slapyvardį pasirinko nuo žodžio „stal" - plienas.

Kitas pavyzdys – Leninas. 

Jis turėjo ne mažiau pravardžių nei Stalinas, o jų pasirinkimo principas taip pat nebuvo aiškus. 

Susidaro įspūdis, kad revoliucionieriai sau sugalvojo kuo paprastesnius pravardes, kad juos būtų lengva įsiminti ir rašyti, o kodėl būtent tokius, o ne kitus, žinojo tik jie patys. 

Pavyzdžiui, yra versija, kad Leninas pasirinko tokį pavardę, nes kažkada mylėjo kažkokią Aleną (Leną) ir norėjo pabrėžti, kad priklauso tik jai. 

Tai, žinoma, nesąmonė, bet juk mes nežinome tikrosios slapyvardžio kilmės!

Gali būti, kad slapyvardį pasirinko pagal upės Lena pavadinimą.

O pagal išvaizdą revoliucionieriai retai gaudavo pravardes. Viena iš išimčių – Lenino žmona Nadežda Krupskaja. 

Ilgą laiką ją vadino Minoga arba Silke dėl jos išsprogusių akių. Ji įsižeisdavo, bet kentėjo.

Parengta pagal užsienio spaudą