Taip, jūsų vaikas gali pakeisti pasaulį. Štai kaip

Tokie pavyzdžiai kaip Greta Thunberg ir Malala Yousafzai įrodo, kad kartais, kai vaikai imasi veiksmų, suaugusieji įsiklauso.

Svajojantys Thunbergai ir Yousafzai dažniausiai traukia į internetinį aktyvumą ir socialinę žiniasklaidą, kuri yra daugelio jaunų žmonių, besidominčių priežastimis ir trokštančių išreikšti save, kelionės tikslas.

Tai gali būti puikus būdas sukelti susidomėjimą, tačiau ne visada geriausias būdas pasiekti realių pokyčių.

Kad taip atsitiktų, vaikai turi suprasti ramesnių, lėtesnių ir istoriškai veiksmingų aktyvizmo būdų galią, sako Galas Beckermanas - tokių, kurie paprastai vyksta ne socialinėje žiniasklaidoje.

Savo naujoje knygoje "The Quiet Before: Beckermanas nagrinėja socialinius judėjimus istorijoje ir rašo, kad veiksmingos revoliucijos dažniausiai prasideda nuo intymių pokalbių ir diskusijų apie problemas, o ne nuo šauksmų gatvėse ar, kaip šiandien, internete.

Jo pamokos aktualios jauniems aktyvistams, įskaitant daugelį tų, kurie per Žemės dieną užsidegė noru gydyti ir saugoti mūsų planetą.

CNN kalbėjosi su Beckermanu, dviejų vaikų tėvu, apie tai, kodėl vaikai turi suprasti aktyvumo prasmę.

Jis aiškina, kodėl pokalbiai prie vakarienės, važiuojant automobiliu ar mažose grupelėse yra tokie svarbūs, nes padeda vaikams suprasti problemų sudėtingumą ir tobulinti kalbėjimo ir klausymosi meną.

Jis taip pat pasakoja, kodėl apsilankymas labdaros virtuvėje ar diena, praleista registruojant rinkėjus, išmokys juos keisti pasaulį labiau nei TikTok.

Šis pokalbis buvo redaguotas ir sutrumpintas siekiant lakoniškumo.

CNN: Jūsų vaikas mokykloje perskaito arba išgirsta apie kokį nors reikalą ir juo susidomi. Ką tėvai galėtų paskatinti juos daryti toliau?

Gal Beckerman: Nuostabu, kai vaikai susidomi juos dominančiu ir jaudinančiu reikalu, ir jei tai ateina iš socialinės žiniasklaidos ar ko nors, ką jie mato internete, tai puiku. Tėvų vaidmuo gali būti padėti jiems išsiaiškinti, ką su tuo daryti.

Siūlau tėvams nukreipti vaikus į aktyvumą, susijusį su bet kokia jiems rūpima priežastimi, į vietas, kur jie pajus, kad jų augantis įsipareigojimo reikalui jausmas gali būti susietas su konkrečiais veiksmais. Tai galėtų būti savanorystė labdaros virtuvėje arba pagalba planuojant mitingo protestą.

CNN: Ką galėtume jiems pasakyti apie jų aktyvumą internete?

Bekermanas: Tėvams svarbu atskirti solidarumo reiškimą su priežastimis, kuriomis tiki, nuo veiksmų, kuriais siekiama pokyčių.

Nenorėkite, kad vaikai manytų, jog viskas, ką jie turi padaryti, yra paskelbti hashtagą su tuo, kam jie pritaria, arba patalpinti nuotrauką protesto akcijoje, kad taptų veiksmingais aktyvistais.

Nereikia didelio atsidavimo, kad įsipareigotumėte kovoti su klimato kaita ar panaikinti rasizmą socialinėje žiniasklaidoje, palyginti su sunkiu darbu, kai reikia įsipareigoti ką nors daryti realiame gyvenime.

Padėkite jiems pagalvoti: "Koks yra tikslas? Koks yra mano tikslas? Ir ką aš darau, kad šį tikslą pasiekčiau?" Nieko blogo, jei jų tikslas yra nedidelis.

Tėvai taip pat turi valdyti vaikų, kurie gali nesuprasti, kad tikri pokyčiai vyksta lėtai, lūkesčius.

Eiti šeštadienį dirbti į labdaros virtuvę arba registruoti žmones balsuoti gali atrodyti kaip maža nuobodi veikla. Tėvų vaidmuo - susieti tai su didesniais, įdomesniais dalykais, kuriuos jie mato TikTok.

CNN: Veiksmingas aktyvumas gali būti nuobodus, tiesa?

Beckermanas: Svarbu, kad vaikai tai suprastų, nes dažnai būtent iš sunkaus darbo, kai reikia įgyvendinti reikalą, vaikščioti gatvėmis ir rinkti parašus, organizuoti bendruomenės forumus, vėl ir vėl susisiekti su vietos politikais, išauga įsipareigojimo ir solidarumo jausmas.

Jei kas nors yra lengva, tai dažnai pamirštama.

Tokia problema, kaip klimato kaita, reikalauja naujo mąstymo, taip pat kruopštaus darbo. Mes darome savo vaikams meškos paslaugą, jei jų to neišmokome.

CNN: Jūsų knyga parodo, kaip vertinga ugdyti aktyvumą intymiose vietose, o ne viešumoje ar socialinėje žiniasklaidoje.

Beckerman: Naudinga turėti galimybę susirinkti su nedidele žmonių grupe asmeniškai ar internetu, dalytis idėjomis ir nesijaudinti, kad tavęs gėdinsis dėl to, ką pasiūlei.

Reikia erdvės, kurioje galėtumėte ne tik išrėkti, kaip jaučiatės, bet ir pasikalbėti apie tai ir remtis vienas kito idėjomis. Tai leidžia jums žengti žingsnį atgal ir pamatyti, kokių įrankių esama, ir išsiaiškinti, kuriuos iš jų reikia paimti į rankas.

Vyresniems vaikams ir paaugliams intymumo internete gali suteikti tokios programėlės kaip "Signal", privačios grupės "Facebook" arba elektroninių laiškų grandinės.

Šiose ramiose erdvėse rūpinamasi ne tuo, kaip išpopuliarėti, o tuo, kad pokalbiai nenutrūktų.

Kad būtų aišku, tai negali būti tik tyla. Tam tikrą vaidmenį atlieka protestai ir visa aistra, kuri kyla skanduojant šūkį gatvėse. Tačiau vaikai turi suprasti, kad to nepakanka. Jiems reikia erdvės svajoti ir ginčytis, kad aistra taptų aštresnė.

CNN: Ar galite pateikti pavyzdį iš istorijos, kai lėtas, atkaklus aktyvumas pasiteisino?

Beckermanas: Dauguma socialinių judėjimų istorijoje vyko lėtai, jau vien dėl to, kad nebuvo tokių priemonių, kurias turime šiandien ir kurios leidžia taip greitai ir gausiai mobilizuotis.

Bet jei norime pateikti konkretų pavyzdį, galime pažvelgti į Chartizmą - judėjimą, prasidėjusį Anglijoje 1830-aisiais. Tuo metu darbininkų klasės žmonės neturėjo teisės balsuoti, todėl jie sugalvojo teikti peticijas parlamentui dėl šios teisės.

Tai buvo ilga kova, o vietoj socialinės žiniasklaidos jie turėjo peticiją su rašikliu ir popieriumi, kurią vežiojo po šalį, pradėdami pokalbius ir bandydami įtikinti žmones pasirašyti.

Pirmoji peticija, įteikta parlamentui 1839 m., turėjo 1,3 mln. peticijų ir buvo surašyta ant 3 mylių ilgio ritinio.

Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, tačiau peticijos ir toliau buvo siunčiamos, su kiekviena jų vis didėjo rinkėjų ratas, kol po trijų dešimtmečių jie pagaliau išsikovojo politinį atstovavimą.

CNN: Kada dideli pareiškimai internete neatnešė didelių pokyčių?

Beckermanas: Arabų pavasaris yra puikus to pavyzdys. Tai ne tiek, kad socialinėje žiniasklaidoje prasidėjęs pasipiktinimas neatnešė pokyčių - Egipte tai paskatino šimtus tūkstančių žmonių išeiti į (Kairo) Tahriro aikštę, kur jie fiziškai nuvertė diktatorių.

Problema kilo kitą dieną po to, kai aikštėje susirinkusiems aktyvistams reikėjo transformuotis į politinę opoziciją, turinčią aiškią ideologiją, tikslus ir bendro darbo metodus.

Socialinė žiniasklaida nesuteikė jiems įrankių, kurių reikėjo šiai statybai.

Priešingai, ji juos pakirto, priversdama manyti, kad vienintelis svarbus aktyvumas yra triukšmingas ir atkreipiantis dėmesį. Dėl to jie niekada nesugebėjo mesti tikro iššūkio labiau įsitvirtinusioms šalies jėgoms.

CNN: Knygoje minite filosofę Hannah Arendt, kuri kalbėjo apie fizinio stalo svarbą, nes jis "įtraukia asmenis į svarstymus, jų veidus atsuktus vienas į kitą". Ar tai gali prasidėti nuo šeimos stalo?

Bekermanas: Viena iš teigiamų Kovido pusių mano šeimai yra ta, kad kiekvieną vakarą vakarieniaujame kartu. Mūsų vaikai ateina pas mus ir atneša tai, ką tą dieną patyrė, ir mes apie tai kalbamės.

Kartais jie kalba apie tai, kad jaučiasi nusiminę dėl pakeliui namo pamatytų benamių. Mes jų klausiame: "Kaip manote, kodėl taip yra? Kaip manote, kas juos atvedė į tokią situaciją?" Taip pat padedame jiems pagalvoti apie iššūkius, su kuriais susiduria miestas, spręsdamas šią situaciją.

Vakarienės stalas tampa tokia erdve, kurioje galime aptarti šiuos dalykus, o dar svarbiau - tai vieta, kur jie gali praktikuotis vesti pokalbį.

Ne tik apie benamystę, bet ir apie bet ką kitą. Prie stalo vykstantys pokalbiai, kurie skiriasi nuo šūksnių ar pareiškimų, kuriuos jie išgirs internete, yra įgūdžiai ir menas.

Jie mokosi išklausyti, grįžti ir grįžti atgal, perimti kieno nors idėjas ir jas patobulinti. Visa tai puikiai tinka vaikui praktikuoti saugioje šeimoje.

Elissa Strauss, CNN

Elissa Strauss rašo apie tėvystės kultūrą ir politiką. Jos knyga apie radikalią tėvystės ir globos galią bus išleista 2023 m.