Tatuiruočių kultūros ikona

Moterį pasiekti nelengva

Whang-Od tapo žinoma visam pasauliui, kai 2007 m. Kalingoje apsilankė amerikiečių antropologas Larsas Krutakas. Jis dokumentavo tatuiruotojos darbą seriale „Tatuiruočių medžiotojas“, rodytame per „Discovery“ kanalą.

Tai sukėlė didžiulį susidomėjimą, Buskalaną užplūdo turistų banga. Visi panoro susipažinti su gyva legenda ir pasidaryti tatuiruotę. Buskalaną pasiekti nelengva, o pati kelionė – nuotykis.

Tačiau daugelis turistų iš viso pasaulio tam ryžtasi. Po 10 val. kratymosi autobusu iš Manilos į Bontoką, automobiliu tenka nuvažiuoti iki Tinglajano ir iš ten keliauti į Buskalaną.

Atvykėliams tenka stoti į eilę, kad gautų galimybę pasidaryti tatuiruotę pas 106 metų tatuiruočių meistrę Whang-Od. Dažniausiai darbus ji baigia gana anksti, vos atėjus pietums eina ilsėtis ar užsiimti mėgstama veikla.

Tą dieną atvykę žmonės turi galimybę pernakvoti mieste, kad kitą rytą galėtų vėl stoti į laukiančiųjų eilę. Šiais laikais Whang-Od dažniausiai daro tik savo parašo tatuiruotę. Anksčiau ji turėjo daugiau parašų, tačiau nuo 2017-ųjų naudoja tris taškus, vaizduojančius ją pačią ir dvi mokines: Grace ir Elyang.

Kalingos tatuiruočių tradicija

Kalingos (Filipinų provincija) tradicijoje kariai turėjo užsitarnauti teisę būti tatuiruoti. Kiekvienas tatuiruotės dizainas žymėjo svarbų simbolį, atspindintį jų rangą arba atliktą drąsos aktą. „Kai jie ką nors nužudo, turi teisę pasidaryti tatuiruotę.

Kai vienas iš karių ką nors nužudydavo, apie tai pranešdavo visiems“, – cnn.com pasakojo Whang-Od. Net ir dabar yra keletas specifinių tatuiruočių, kuriomis Whang-Od atsisako tatuiruoti turistus, nes jos priklauso tik Kalingos kultūrai. Tatuiruotė daroma didžiojo greipfruto (pomelo) spygliuku, pritvirtintu prie bambuko lazdelės. Kokoso kevale sumaišyti anglis ir vanduo naudojami kaip rašalas.

Whang-Od tatuiruoti pradėjo vos 15 metų. Šio ypatingo meno mokėsi iš tėvo, kuris buvo šios srities meistras. Kalingos tradicijoje tatuiruoti galėjo mokytis tik tatuiruočių meistrų šeimos vyrai.

Tačiau tėvas matė išskirtinį dukters talentą, todėl tapo išimtimi. Pirmoji ir vienintelė savo laikų mambabatok keliaudavo į tolimus kaimus, kad įspaustų šventus protėvių simbolius asmenims, kurie peržengė ar ketina peržengti gyvenimo slenkstį, t. y. mirties akimirką ar prieš ją. Po daugelio metų, kai Whang-Od nusprendė perduoti savo palikimą, ji mokinėmis pasirinko tik moteris, vėl sulaužydama tradiciją. Neturėjo vaikų, tad mokė dvi dukterėčias: Grace ir Elyang.   

Tais laikais, kai tradicinės tatuiruotės buvo itin svarbi kultūros dalis, moterys laikytos netobulomis ir nepageidaujamomis. Vienoje istorijoje pasakojama apie karį herojų Baną, kuris įsimyli gražuolę Lagunnavą. Jų tatuiruoti kūnai vertinti kaip garbės, turto, grožio ir drąsos ženklai. Vyrams tatuiruotės reiškė galimybę įsilieti į galvų medžiotojų būrį.

Tatuiruotė ant krūtinės su raštais, kurie tęsėsi per pečius ir leidosi žemyn rankomis, daryta kelias dienas ir kainavo didelę kiaulę arba kelis kilogramus ryžių. Moterys tatuiruotos dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl vaisingumo ir grožio. „Vyrai sakydavo: „Eik, pasidaryk tatuiruotę, kad atrodytum gražiai“, – prisiminimais dalijosi Whang-Od.

Tačiau kai kariai išmirė, tatuiruotes gali darytis bet kas. Tatuiruočių meistrė mato nuolatinį tarptautinių klientų srautą. Vienam klientui gali skirti daugiausia 8 min. Kiekvienas simbolis – nuo linijų iki apskritimų, gyvūnų ir genčių atspaudų, turi gilesnę prasmę.

Kai kurie dizainai vaizduoja kalnus ar saulę, kiti vaisingumą ir jėgą. Tatuiruotos Kalingos vyresnės moterys dažnai sako, kad mirusiosios negali pasiimti savo karoliukų ir aukso į pomirtinį pasaulį, turi tik žymes ant kūno. Vienas žaviausių dalykų – darydama tatuiruotes Whang-Od dainuoja, todėl visas procesas – tarsi ritualas ar nedidelė ceremonija.

Daugiau tatuiruotų moterų nei vyrų

Whang-Od ištatuiravo daugiau moterų nei karių, nes 1900-ųjų pradžioje amerikiečiai uždraudė galvų medžioklę. Kalingų, kaip kraujo ištroškusių laukinių, įvaizdį sukūrė kolonijinis etnologinis fotografas Deanas Worcesteris. 1912 m. žurnale „National Geographic“ jis paskelbė kordiljeriečių genčių nuotraukas, apibūdindamas jas kaip egzotiškas ir bauginančias, bandydamas pateisinti Amerikos valdymą Šiaurės Luzone.

Tačiau tikrovė buvo niūresnė. Galvų medžioklė – ritualinio karo dalis, turinti dvasinių ir kultūrinių pasekmių. Tatuiruočių specialistas Lane‘as Wilckenas savo knygoje apie Filipinų tatuiruotes aiškina, kad galvų medžioklė padėjo atkurti darną ir teisingumą tarp konfliktuojančių bendruomenių.

Kario žymėjimas buvo apeiginė ir šventa veikla, atliekama keliais etapais per beveik dvejus metus. Kai atvyko Amerikos katalikų misionieriai ir pastatė mokyklas Kalingoje, kaimo mergaitės buvo priverstos prisidengti rankas ilgomis rankovėmis. Tatuiruotės tapo gėdos žyme. Galiausiai vis mažiau merginų tęsė tradiciją tatuiruotis, nes vakarietiškos grožio ir garbingumo sampratos pradėjo skverbtis į jų kultūrą.

Pažadas likti vienišai

Džiaugsminga, spalvinga ir gerbiama kaimo seniūnė Whang-Od vadinama tikrų tikriausia ikona, jos darbai ir tradicijų puoselėjimas pritraukia tūkstančius keliautojų iš viso pasaulio. Daugelį jų žavi paprastas gyvenimo būdas, akį traukianti išvaizda ir asmenybė. Ji labai pozityvi, tačiau gali būti valdinga ir nedvejodama darys tai, ko nori. Jos laikas skirtas ne atvykėliams linksminti, o tam, kad leistų jiems prisiliesti prie senovės kultūros tradicijų.

Jaunystėje Whang-od turėjo vaikiną Ang-Batangą, Butbuto karį. Po pirmosios kario pergalės mūšyje jam padarė tatuiruotę. Daugelis vyresniųjų priešinosi jos santykiams su Ang-Batangu manydami, kad vyro kraujo linija nėra gryna.

Galiausiai pora susituokė, tačiau likimas jiems nebuvo palankus. Ang-Batangas žuvo, kai Whang-Od buvo 25 metai. Vėliau ji nusprendė niekada netekėti, todėl neturi vaikų, kurie galėtų tęsti tradicinės Kalingos tatuiruočių meistrės palikimą.

Tiesa, palaikė ryšius su kitais Kalingos kariais, tačiau dėl savo įžado liko nesusituokusi.

Pagal tradiciją, tatuiruočių įgūdžius galima paveldėti tik per giminę. Whang-Od manė, kad jei kas nors, nepriklausantis kraujo linijai, pradės tatuiruotę, ji bus užkrėsta.

Modernumo įtaka lėmė, kad jos kaimo jaunuoliai dešimtmečius nesidomėjo vyresniųjų giminės atstovų tatuiruočių darbais, kol XXI a. išaugęs tarptautinis susidomėjimas atvėrė kelią tatuiruočių meno išsaugojimui.

Autorius Monika Budnikienė