Dar prieš kiek daugiau nei metus moteris džiaugėsi, kad plaukai atsigavo, žvilgėjo ir buvo glotnūs, tačiau skaudūs gyvenimo įvykiai taip stipriai paveikė organizmą, jog šis nebesugebėjo atsilaikyti ir nusitaikė į plaukus.
Netektis, pakeitusi gyvenimą
Giedrė atvira – alopecijos priežastį ji atkapstė ir liga nepasirodė vos pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Prieš dvejus metus, tą dieną, kai ji neteko savo mylimiausio ir artimiausio žmogaus, mamytės, kasdien lydėjo neapsakomas skausmas ir ašarų upeliai.
„Šis išgyvenimas man buvo košmariškas. Žiaurus skausmas, neseniai gimęs antras vaikelis, vos kelių mėnesių, galbūt buvo nusilpęs organizmas. Gal pusę metų gyvenau košmare, ašarų pakalnės, stresas, neištveriamas skausmas“, – prisimena G. Gusarovaitė-Stumbraitienė.
Giedrė fiksavo kiekvieną kovos su alopecija dieną
Tuomet moteris krito į gilią skausmo duobę, susitaikyti su netektimi buvo kone neįmanoma. Dar ir šiandien ji braukia ašarą kalbėdama apie tai – skausmas niekur nedingo. Tarsi situacija nebūtų pakankamai sunki, prabėgus 10 mėnesių po netekties Giedrė galvoje užtiko nedidelį nuplikusį plotą.
Vos išvydus tokį vaizdą, į galvą lindo pačios blogiausios mintys, o kam tik pasakydavo, jog slenka plaukai, šie imdavo kaltinti moters naudojamus šampūnus. Ji sako supratusi, kad plaukų slinkimą sukėlė ne šampūnas – jį naudojo jau metus laiko ir matė žymų plaukų būklės pagerėjimą.
„Kai visi sakė, kad tai vyksta dėl šampūno, jau pradėjau tikėti, kad kalti šampūnai, nes apie alopeciją nežinojau absoliučiai nieko. Platintojai parašiau, nusiunčiau nuotrauką, klausiu, ar gali būti nuo šampūnų. Ji man pasakė: „Giedre, negali taip būti, greičiausiai, tau alopecija“, – prisimena pašnekovė.
Alopeciją sukėlė stresas
Paieškojusi daugiau informacijos, kas tai per liga, Giedrė prisijungė prie sergančiųjų grupės „Facebook“, įkėlė nuotraukas su klausimu, ar tai gali būti alopecija. Tiesa, tuomet plaukai buvo išslinkę tik keliose vietose:
„Ten man suteikė informacijos, kas man, nuo ko prasidėjo, kas laukia. Pasakiau, kad kilo įtarimų, jog tai gali būti nuo šampūno, visi pasakė, kad ne, tai yra stresinė liga.
Pamenu, kažkoks vyras paklausė, kas man atsitiko paskutiniu metu. Galvojau, paskutiniu metu nieko, bet prieš beveik metus mirė mama, dėl kurios išgyvenau ir iki šiol išgyvenu didžiulį skausmą. Man pasakė, kad čia yra ligos priežastis.“
Situacija vis prastėjo – Giedrė sako dėl patiriamo skausmo verkdavo iki traukulių, galiausiai paniro į depresiją, o plaukai ėmė kristi kaip lapai rudenį. Ranka perbraukus per plaukus rankoje jų likdavo kuokštai.
„Kadangi nebuvo ramybės, galvojau, nueisiu pas šeimos daktarą, ten man pasakė, kad alopecija, padarė kraujo tyrimą. Vienintelis dalykas, kurį pastebėjo – geležies trūkumas“, – pasakoja G. Gusarovaitė-Stumbraitienė ir priduria, kad tada į galvą ėmė lįsti dar blogesnės mintys, mat jos mamytė mirė nuo vėžio, kęsdama skrandžio skausmus ir geležies trūkumą.
Kad galiausiai diagnozė būtų patvirtinta, moteris nuvyko pas dermatologą, kur paaiškėjo, jog žadininė alopecija perėjo į universalią ir plaukai krenta nebe kuokštais, o masiškai. Mėnuo – per tiek laiko Giedrė neteko visų galvos plaukų, per dar mėnesį nuslinko blakstienos, antakiai ir visi kūno plaukai.
Skausmą malšino antidepresantais
Prie mamos netekties skausmo prisidėjus ligai, situacija vis prastėjo, kasdien lydėjo nesibaigiančios ašaros, džiaugsmo neteikė ir vaizdas, matomas veidrodyje. Galiausiai moteriai išrašyti antidepresantai, nes apniko mintys palikti šį pasaulį.
„Aš jų nelabai galėjau gerti, nes prie jų reikia priprasti. Man pusseserė sakė: „Giedre, pagerk porą savaičių, priprasi“, o aš negalėjau, man buvo bloga. Gyvenau košmare, bet atsisakiau vaistų, geriau sėdėjau ir verkiau.
Kai pradėjo slinkti plaukai, galvojau, Giedre, viskas, pradėk gerti vaistus, nes kitaip bus blogai. Aplinkiniai sakė: „Giedre, laikykis, turi du mažamečius vaikus, ar nori, kad jie liktų vieni?“. Gal tai pastūmėjo gerti vaistus“, – svarsto ji ir priduria, kad supratimas, jog ją mama tuomet vadino du maži vaikai, padėjo susitaikyti su liga.
Susitaikymas su alopecija truko, palyginti, neilgai, neprireikė nė pusmečio. Giedrė sako, kad, galbūt, jei vyras būtų ją palikęs dėl nuslinkusių plaukų, viskas būtų kitaip, tačiau mylimasis guodė ir visiškai nekreipė dėmesio, jog žmona liko be plaukų.
Vilties suteikė ir aplink ją susitelkę geri žmonės – štai, visiškai nepažįstama antakių meistrė jai nemokamai grąžino meilę sau ir atliko permanentinį antakių makiažą. Tai buvo jautrus žingsnis, nes, kaip sako pati pašnekovė, nuslinkus antakiams ir blakstienoms, veidas pasikeičia.
„Geri žmonės man davė supratimą, kad turiu gyventi, turiu keliauti į gyvenimą, kad ir kokia bebūčiau“, – su šypsena pasakoja Giedrė ir priduria, kad keistų žvilgsnių jau visai nebebijo, nors daugelis vis dar pagalvoja, kad serga vėžiu ir puola gailėti.
Po perukais nesislepia
Šiandien moteris nesislepia po perukais, sako, jie nepatogūs ir varžantys. Jai labiau patinka nuplikusią galvą slėpti po kepure. Kasdien ji puošiasi ne įmantriomis šukuosenomis, bet šypsena ir neleidžia sau galvoti, kas būtų, jeigu būtų – tai tik plaukai. „Galima rasti patogumų – nelenda į burną, nekrenta į maistą“, – juokiasi ji.
Jau išgirdusi alopecijos diagnozę, Giedrė pagimdė dar vieną vaikelį. Baimės, kad ir jį užklups liga, buvo, tačiau nieko panašaus neįvyko. Tik moterį labiausiai baimina tai, kad vaikams pradėjus eiti į mokyklą, jie sulauks patyčių:
„Nesinorėtų, kad iš vaikų tyčiotųsi, bet vaikščioti su peruku ir slėptis irgi visiškai nenoriu. Noriu būti laisvas žmogus, nepasislėpęs.“
Vilties, kad plaukai ataugs, yra – po truputį ima kaltis blakstienos, atauga antakiai, o ranka perbraukus per galvą jaučiasi, jog pamažu auga plaukai. Tačiau Giedrė nė negalvoja, kad vėl turės plaukus, džiaugiasi šiandiena ir nespėlioja, kas laukia toliau.
„Pasakyti sau, kad būsiu su plaukais, negaliu, nes antrą kartą išgyventi tokį košmarą aš nebenoriu. Visiems sakau – geriau esu plika ir žinau, kad nebeturėsiu plaukų, negu jie išaugs ir nukris“, – sako pašnekovė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą