V. Repčenkaitė visiškai atsisakė alkoholio – įvardijo priežastis ir prabilo apie laisvę
delfi.lt nuotr.
Suprantama, kad šiais influencerių ir koučerių laikais tikrai nelengva atsirinkti, kur tiesa, kur melas, jei dar ir pačiam būta pasimetus.
Filmų, serialų scenos, socialinių erdvių turinys šaukia – „be alkoholio taip smagu nebūtų“, liudija taurė rankoje ir besišypsančių veidų būrys.
Puikiai matosi iš šono ir dabar, bet tikrai nesimatė tol, kol ir aš buvau suvokime, kad pagurkšnoti vynelį ir kitą kartą jo nenorėti yra savotiškas balansas. Nes juk galiu norėti, o galiu ir norėti…
Bet pala! Juk jei galiu nenorėti, tai kam tada noriu? Jei jau tikrai esu tokia nepriklausoma, tai ar galiu visai visai nenorėti ir jokia proga?! Atsakiusi į šį klausimą sau pati „taip, aš galiu…“, jaučiausi neapsakomai laisva.
Iš tiesų tai tik vienas ir mažytis pavyzdys. Mėgaujuosi stebėdama, kaip krenta nenaudingi įpročiai ir visai be pastangų, nes ateina laikas, kai einant teisinga linkme visa, kas nebetarnauja, pradeda nejučia byrėti ir kažkur pradingsta visai.
Tas saldus laisvės skonis, kai nebetarnauju savo įpročiams, prisipažinsiu, veža daugiau už kažkada taip mėgtą šampaną.
Į klausimus, kaip Tau pavyko nenorėti to, nebenorėti ano, atsakymas būtų – „natūraliai“. Juk mūsų natūrali būsena ir yra būti tiesiog natūraliai laimingiems. Taip gamtos sutverta. Mums duota būti ir natūraliai ramiems. O stresas atsiranda tada, kai gyvename ateityje arba praeityje, bet tik ne dabartyje.
Kai savo gyvenimus lyginame vieni su kitais per tūkstančius filtrų užfiksuotose akimirkose, pateiktose viešosiose erdvėse – jei stebint atsiranda savęs ir pateiktojo lyginimas, taip pat atsiranda stresas ir nelaimingumas.
Norėti visko diktuoja mada ir toliau mus traukia į norų karuselę, kurioje įsisukęs žmogus pasijunta labai nelaimingas ir taip pasaka be galo: juk visuomet gali atrodyti, kad kitas turės daugiau, atostogaus prabangiau, rengsis gražiau, valgys skaniau.
Kito ir savęs lyginimas sukuria didžiausią prarają tarp savęs su savimi pačiu ir taip nutinka tada, kai mūsų pačių gyvenimas nustoja būti vertybe sau.
Juk tai, ką turime kiekvienas iš mūsų, taip unikalu ir brangu. Ir to neturi nė vienas kitas žmogus.
Iš tiesų norėti nėra blogas dalykas. Jei tik netampame tų norų įkaitais ir atskiriame socialinių erdvių „gyvenimą“ nuo tikrojo gyvenimo. Jei suvokimas, kad kažkas tiesiog dirba savo darbą, o mes dirbame savąjį.
Kažkas rūpinasi, arba ne, sava karma, o mes pildome savo karmos ąsotį.
Jei esame stebėtojai, o ne dalyviai, liekame tiesoje ir ramybėje. Kaip žinoti, ar tiesoje? Tada ramu ir gera. Tada savas gyvenimas be galo įdomus ir nuolat stebėti kitų gyvenimus tiesiog neįdomu.
Vakar žiūrėdamos su dukra serialą net aptarėme, kad tai, ką ten matome, nėra tikras gyvenimas. Norėjosi aptarti būtinai tai, kas rodoma ir net brukama.
Nors kūrėjų žinutė nuostabi, bet ir ją užgožia kita, ne tokia nuostabi žinutė – „alkoholis reikalingas smagumui“. Juk draugės, kad ir protingos jaunos moterys, puoselėjančios gražias vertybes, bet tarsi tik gurkšnodamos gerai leidžia laiką. Tai tarsi neatsiejama socialinio gyvenimo dalis – aiškiai suvok.
Jo reikia ir atsipalaidavimui – suprask.
Ir taip ši žinutė kone užgožia tą gerąją žinutę, nes į jaunų žmonių pasąmonę brukama, kad tas fainas „eliksyras“ yra norma – darbo metu, vakarėlių metu, pasimatymų metu, šiaip namie gurkšnoti fainai su knyga…
Tiesiog kažkoks gėris, ir be to praktiškai nei cool esi, nei fainai yra.
Ir gaila, kad tos vertybės, apie kurias kalbama filme, žinutės, kurios skleidžiamos seriale, palietusios daugelį svarbių aspektų jautriu keliu, tarsi skęsta alko liūne. Nors dukra tikina: „Mama, juk visi supranta, kad čia filmas.“
Tai gerai, galvoju, kad Ji šitai įmato. Mano dienoje žodis „retrytas“ ir „Yoga“ labai dažnas, taigi man nuolat meta telefone įvairiausius retretus, jogos klases „vyną su joga“, „joga ir alus“. Praktikuojantis žmogus suvokia: tai gali būti pasibuvimas, bet niekaip joga nesuderinama su alkoholiu.
Nevertinu ir nieko neturiu prieš alkoholį, juk tai kiekvieno mūsų pasirinkimas, gaila tik, kad žmonės klaidinami šitaip ir dalis net mano, jog šie dalykai gali būti derinami… Kažkam, kas niekada nebandė jogos, pakliuvus į tokius užsiėmimus…
Bus pateiktas visiškai iškreiptas paveikslas.
Bet ką jau dabar. Yra dalykų, kurie niekaip nebus susiję su augimu, todėl turime būti labai budrūs, kad pamatytume ne kažkokią nuotrupą, bet visą paveikslą, į kur ves tas mūsų pasirinkimas ir ar tikrai tas, kuriuo taip pasitikime – net leidžiame mus vesti mūsų gyvenimo kelionėje – yra pats tiesos kelyje.
Iš kur mūsų vaikai visgi ima didįjį pavyzdį? Kaip dažnai vaikui sakoma „būk atsargus, kur statysi koją“, bet šiandien užkliuvo akis už nuotraukos, kur vaikas atsakė tėčiui: „Tai Tu būk atsargus, kur Tu statai kojas, nes aš seku Tavo pėdomis.“
Juk būti pavyzdžiu visų pirma sau – didžiulis žingsnis į priekį, į save. O lygindamas tik save su savimi išginsi bet kokį nelaimingumą.
Suvokimas, kad nėra nieko, dėl ko šią akimirką turėtume būti nelaimingi – išlaisvina ir sustiprina. O prie tokio žmogaus gudrybės nelimpa ir tiesa Tavo viduje tampa aiški.
Žmogau, kuris tai skaitai, juk Tu irgi esi unikalus, stiprus, Dieviškas kūrinys, nešantis tiesą savo viduje.
Tokie esame kiekvienas iš mūsų, bet jei taip nesijauti, vadinasi, leidai sau patikėti viskuo, bet tik ne savimi, tik ne savo Dieviškumu, tik ne tiesa savo viduje. Ir tai ne būtinai turi tęstis.
Su meile, Violeta“, – feisbuke rašė V. Repčenkaitė.
lrytas.lt nuotr.
Rašyti komentarą