Žaliojo Kyšulio salos: kaip atrodo pasivaikščiojimas su rykliais ir dėl ko ten vertėtų sugrįžti?

Nors Žaliojo Kyšulio salose Atlanto vandenyne vaikinas lankėsi prieš keletą metų, po antrosios Covid-19 bangos, įspūdžiai gyvi iki šiol.

„Tuomet atvykus į pagrindinę Sal salą jautėsi slogi nustekento turizmo nuotaika, bet vietiniai plačiomis šypsenomis toliau gyveno savo „hakuna matata“ („jokių problemų, nesijaudink“) gyvenimą“, - prisimena 10 dienų ten praleidęs lietuvis.

Išvyka į Žaliojo Kyšulio salas daugeliui lietuvių vis dar egzotinė - ar turėjote išankstinių lūkesčių, ar jie pasiteisino?

Turbūt didžiausias lūkestis buvo pamatyti daug žalios gamtos (šypsosi). Nes pagal pavadinimą (Žaliojo Kyšulio salos) nori nenori kažkur viduje to tikiesi.

Ir iš dalies aš neklydau, nes šį archipelagą sudaro 10 didesnių salų ir 8 mažesnės salelės. Tad kai kuriose salose vyrauja Makaronezijos salynui būdingas kraštovaizdis (Tenerifė, Madeira).

Tačiau, lyg tyčia, pagrindinė Sal sala pasižymi skurdesne gamta. O į kitas salas (Brava, Boa Vista) tuo metu mums nepavyko persikelti dėl oro sąlygų ir dar vis galiojančių Covid-19 ribojimų. Vietiniai tarp salų keliauja laivais arba lėktuvėliais. 

Tačiau tuo metu jūroje vyravo nepalankios srovės ir labai bangavo, tad į priekį dar būtų buvę galima nusikelti, bet vietinis kapitonas nepažadėjo, kad atgal grįšime laiku. Srovės ir bangavimas tarp salų gali tęstis dienomis, o kartais ir iki savaitės. 

Nenorėjome rizikuoti ir praleisti suplanuotų skrydžių. Dėl Covid-19 apribojimų mažieji lėktuvėliai tuo metu tarp salų neskraidė, o tai yra populiariausia turistų susisiekimo priemonė.

Papasakokite, kas labiausiai sužavėjo šioje kelionėje?

Aišku, kad labiausiai sužavėjo gamta. Nors ji ir skurdoka, bet išlaiko savotišką žavesį. Sužavėjo begaliniai dykumų miražai, vietinių vadinami „fata morgana“. 

Sužavėjo žmonės, jų gebėjimas po sunkaus Covid-19 periodo į susidariusias problemas žiūrėti su gera nuotaika ir optimizmu.

Pandemijos metu apie 23 proc. gyventojų neteko darbo. Tokia dalis dirbo turizmo sektoriuje, kuris sudarė maždaug 25 proc. bendro vidaus produkto. 

Lankantis didžiausiame Sal salos mieste Espargose teko pakalbinti kelis vietinius, kurie tiesiog susėdę lauko kavinėje linksmai svečiams mojavo ir pakalbinti emocingai pasakojo, kad nėra darbo, nėra pinigų, bet viskas bus „hakuna matata“… (šypsosi).

Viena iš įspūdingiausių ir labiausiai sužavėjusių kada nors lankytų vietų mano gyvenime buvo Pedra Lume kaimelyje esančios druskų kasyklos. 

Vos tik praėjus pro natūralius gamtos vartus uoloje patenki į „Pašėlusio Makso“ („Mad Max“ - filmas) filmavimo aikštelę. Visų pirma, tai apleisti pastatai ir druskų gabenimo linijos, kurios sukuria tarsi civilizacijos pabaigos pojūtį mūsų pasąmonėje. 

Skirtingų spalvų ir formų technogeniniai druskų baseinai pripildo akis neapsakomais vizualiniais pojūčiais. 

Tolumoje stūksantys kalnai, apsupę druskų kraterį, tarsi saugo ramiai tyvuliuojančius druskų klodus nuo tiesioginių saulės spindulių. 

Horizonte klaidžiojantys pavienių turistų siluetai kartas nuo karto susiliedavo su ore garuojančia „fata morgana“ (miražas). Šioje magiškoje vietoje praleidome keletą valandų.

Turėjome galimybę nusimaudyti viename iš druskų baseinų. Pojūtis toks pats kaip ir Negyvojoje jūroje. Druskos kelia kūną į paviršių, oda ilgainiui pasidaro slidi ir jaučiasi lengvas perštėjimas. 

Bėda ta, kad šioje vietoje nebuvo dušų, kad galėtume nusiplauti druską, tad teko naudoti geriamojo vandens atsargas...

Kita įdomi patirtis - pasivaikščiojimas su citrininiais rykliais. Kodėl sakau pasivaikščiojimas? Todėl, kad šie rykliai gyvena negiliuose subtropiniuose vandenyse. 

Užtenka įbristi iki kelių, ir rykliai patys plaukioja tarp kojų, tikėdamiesi gauti užkandžiams mailiaus ar kitų jūros gyvasčių, kuriuos krante pardavinėjo vietinis ryklių piemuo.

Užtenka įbristi iki kelių, ir rykliai patys plaukioja tarp kojų, tikėdamiesi gauti užkandžiams mailiaus ar kitų jūros gyvasčių.

Tą dieną, prieš atvykstant pas citrininius ryklius, kopinėdamas pakrantės uolomis gana stiprokai prasikirtau odą ties išoriniu čiurnos kauliuku. 

Mūsų vairuotojas skubiai suteikė man visą įmanomą medicininę pagalbą ir žaizdą izoliavo vandeniui atspariais pleistrais ir movomis. 

Įlipus į vandenį prisiminiau filmus apie ryklius ir kaip jie reaguoja į kraujo kvapą bei žaizdas, tad šiek tiek pasidarė nejauku, ypač kai praplaukdami jie kartkartėmis bakstelėdavo nosimis ar uodegomis. 

Paklausus vietinio ryklių piemens, ar viskas gerai, ar galiu lipti į vandenį, šis man atsakė: „hakuna matata“ (šypsosi).

Ar buvo, kas labai nustebino?

Maloniai nustebino vietinių gatvės prekeivių poliglotumo gebėjimai. Pamenu, kaip ėjau pro vietinį magnetukų pardavėją, kuris sėdėjo prie takelio link paplūdimio. 

Jam išgirdus pro šoną einančios turistų grupelės iš Lenkijos balsus, jis pašoko kaip medūzos įgeltas ir gražia, be akcento lenkų kalba, pribėgęs prie turistų, pradėjo siūlyti jiems įvairius suvenyrus. 

Tolstant girdėjosi lenkų turistų aikčiojimai iš nuostabos ir pagyros vietiniam prekeiviui. Ta diena buvo jam pelninga.

Kitą dieną pats ėjau pro vietinius suvenyrų prekeivius ir, aišku, gavau standartinį klausimą, iš kur esu. Atsakiau, kad iš Lietuvos ir, mano nuostabai, vietinis čiabuvis pragydo visais įmantriais mūsų kalbos fonetiniais garsais. 

„Laba diena, kaip jums sekasi, prašome, užeikite, puikios kainos ir suvenyrai...“ - tokią paruoštą tiradą išpasakojo pardavėjas. 

Aišku, visos lietuvių kalbos žinios baigėsi bandant vystyti dialogą toliau... Bet smagu, kad žmonės pasistengia bent kažkiek išmokti atvykėlių kalbų ir juos taip apžavėti.

Džiugu ir tai, kad žmonės, gyvendami šalyje, kurioje švietimo sistema išgyvena ne pačius geriausius laikus, naudodami modernias technologijas kaip „Google Translate“ aplikaciją, stengiasi bent šiek tiek pažinti turistus. 

Ir nesvarbu, kad jų tikslas yra kažką parduoti tau, svarbu, kad bandydamas parduoti, jis stengiasi pažinti tave bei tavo kultūrą.

Keliaujant po Europą ne kartą tekę yra nusivilti, kai pasakai, jog esi iš Lietuvos, ir su tavimi pradeda bendrauti visomis kalbomis, tik ne lietuvių. 

Pagalvoji, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse žmonės yra labiau žingeidūs ir labiau stengiasi dėl turistų.

Ar buvo dalykų, kurie nuvylė?

Ko gero, labiausiai nuvylę dalykai kelionėje buvo skurdas ir netvarka. Dieną paskyrėme pasivažinėjimui su dviračiais po apylinkes. 

Vos tik išvykus iš miestelio mus pasitiko skurdūs vietinių gyventojų rajonai, pilni palaidų šunų, kiemuose žaidžiančių basų vaikų ir apleistų namų griuvėsių, pilnų šiukšlių. 

Vietomis tapdavo nejauku, kuomet pravažiuojant dviračiu pajausdavai, jog į tave susminga dešimtys porų akių. Matyt, turistai šiose vietose retai lankosi.

Kartais laukiniai paplūdimiai, vietinių vadinami kriauklelių sąvartynais (dėl juose išpilamų vietinių žuvininkystės įmonių atliekų), susimaišydavo su neaiškios paskirties betoninių struktūrų likučiais ir taip sukurdavo postapokaliptinio pasaulio miražą. 

Mintyse pagalvodavau: tai, ko gero, yra tikroji Afrika.

Kita liūdna pusė yra skurdas. Jauniems žmonėms Žaliojo Kyšulio Respublikoje yra ypač sunku susikurti gyvenimą, šeimą, užsitikrinti stabilias pajamas. 

Pamenu viešbučio prieigose vieną vietinį jaunuolį, kuris tapė paveikslus. Niekados nesusigundau tokiais vietinių gyventojų meniniais darbais, bet vienas paveikslas kažkaip ypatingai patraukė dėmesį. Jame buvo pavaizduotas tamsiaodės merginos, lyg ilgesingai ar viltingai žvelgiančios kažkur į tolį, veido siluetas. 

Priėjęs užkalbinau tapytoją ir paklausiau, kas šiame paveiksle nutapyta. Jis atsakė, kad tai jo svajonių mergina, kurios jis dar nesutiko.

Toliau jis pasakojo, jog Žaliojo Kyšulio salose jauniems vyrams yra sunku sukurti šeimas, kadangi vietinės merginos nori gyventi gerai ir sutinka tekėti tik už pasiturinčio vyro. 

O tokių šalyje nedaug. Dažniausiai merginos, patikėjusios pažadais, lieka auginti vaikus vienos ir nesukuria naujos šeimos, nes niekas nenori auginti svetimų atžalų.

Vaikinas nekaltino jų, labiau buvo nusivylęs valstybės požiūriu į jauną žmogų ir jam suteikiamas galimybes gerai gyventi šalyje. 

Paklausus paveikslo kainos, jis atsakė, kad už savo darbą nori 20 eurų. Pamaniau: tikrai maža kaina tokiam asmeniškumų pilnam paveikslui. Ir net neabejodamas nusipirkau jį padvigubindamas kainą, nes jaučiau, kad šis paveikslas jam buvo ypatingas. 

Bet turite suprati - kad ir kaip maloniai vietiniai bendrautų ar sektų asmenines istorijas, jie mus matys kaip potencialų uždarbio šaltinį.

Kokios sąlygos Žaliojo Kyšulio salose turistams?

Vykstantiems į Žaliąjį Kyšulį nereikėtų tikėtis išpuoselėtų miesto gatvių. Magistralinių kelių tarp miestų nėra. Vairavimo sąlygos gana paprastos, bet pareikalauja atsargumo. 

Susisiekimas viešuoju transportu prastas. Autobusai nesilaiko griežto grafiko ir dažniausiai vėluoja.

Vakarais klaidžiojant miesteliuose pasigedau saugumo jausmo. Vos tik sutemus gatves pripildo vietiniai gyventojai, stipriai apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų. 

Vakarais klaidžiodamas miesteliuose pasigedau saugumo jausmo. Vos tik sutemus gatves pripildo vietiniai gyventojai, stipriai apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų.

Kartais baugina, o kartais įdomu stebėti, kaip jie praranda aplinkos suvokimą ir susilieja su gatvės muzikos ritmais, šokdami barų prieigose.

Turistas čia yra pats atsakingas už save. Ne kartą teko prasilenkti su vietinių atletiško sudėjimo vyriškių grupe, kurie tiesiog gatvėje, už keliasdešimt metrų esant policijos pareigūnams, turistams siūlydavo įsigyti narkotikų ar receptinių vaistų. 

Įdomiausia tai, jog jiems nė motais, kad kalbina šeimą su vaikais ar senjorus. Visi jiems atrodydavo kaip potencialūs pirkėjai. 

Atsisakęs bendrauti ar parodęs akivaizdų nepasitenkinimą, būdavau nulydėdamas kreolietiško burbėjimo, kuris puikiai koreliuodamas su tamsiomis Santa Maria miestelio gatvelėmis sukurdavo nejaukią akimirką.

Tokiu momentu supranti, kad vietinė policija atlieka tik simbolinį vaidmenį ir negali jaustis saugus, ypač su mažamečiais vaikais. Beje, tai patvirtino ir mano vienas kolega, kuris atostogavo Žaliojo Kyšulio salose su šeima.

Kaip išvystyta viešbučių sistema?

Viešbučių pasirinkimas šalyje platus: nuo biudžetinės klasės iki prabangios, su viskas įskaičiuota „À la carte“ meniu. 

Šioje kelionėje vietą atras ir klajoklis, ir pretenzingas poilsiautojas. Formatas panašus, kaip ir daugumoje šalių. 

Viešbutis su uždara erdve ir pramogomis, iš kurio galima neišeiti ištisą savaitę. Labiau norintiems privatumo galima rasti paplūdimio namelius „bungalow“, kuriuose ir man teko gyventi.

Maistas geras ir įvairus. Pasirūpinta ir vaikais, ir žmonėmis su spec. mitybos poreikiais (produktai be laktozės, vegetariški ir pan.).

Būdamas privačioje viešbučio aplinkoje, pamiršti, jog esi tokiame skurdžiame krašte. Viešbučiai saugomi 24 val. per parą. Ne nuo kažkokių smurtinių nusikaltėlių, bet tiesiog nuo kišenvagių ar įkyrių suvenyrų pardavėjų.

Ar tai brangi šalis?

Žiūrint, iš kieno perspektyvos pažiūrėsime. Jei kalbėsime apie vietinius gyventojus, manau, kad jiems yra brangi. 

Vidutinis atlyginimas šalyje siekia 13 000 eskudų t. y. apie 117 eurų. Tačiau kainos parduotuvėse, baruose bei užkandinėse nesiskiria nuo europietiškų. 

Tarkim, kapučino kavos puodelio kaina gali siekti iki 2 Eur, „Coca-Colos“ skardinė - 1,5 Eur. Tai santykinai tokia kaina vietiniam gyventojui yra didelė, lyginant su tokiu žemu pragyvenimo lygiu.

Savaime suprantama, kad tai yra labiau į turistus orientuotas kraštas ir vietiniai mieliau mėgaujasi laisvu laiku darydami piknikus su šviežiais vaisias pajūryje, negu sėdėdami baruose.

Įvairios pramogos, kaip pasivažinėjimai dviračiais, visureigiais ar automobilio nuoma, tikrai nenudžiugins norinčiųjų paatostogauti taupiai.

Vienintelis dalykas, kas nustebino - omarų kainos. Paruoštą, šviežiai sugautą omarą su garnyru vietiniame pajūrio restorane galima rasti už 20-35 Eur. 

Prisipažinsiu, neteko paragauti, nes vis praeidamas numodavau ranka, jog ateisiu kitą dieną, o atėjus paskutinei dienai, pagalvojau: suvalgysiu aš tą omarą kur nors kitur... 

Ir kiek dabar keliauju, niekur dar neteko matyti tokių omarų kainų. Kitose šalyse šio gurmaniško patiekalo kainos prasideda nuo 70 Eur ir sparčiai kyla viršun. Vien tik dėl to neparagauto omaro pasižadėjau sau vieną dieną grįžti į Žaliojo Kyšulio salas.

Daugiau Roko Sabaliausko pasakojimų ir nuotraukų iš kelionių rasite: IG: fr33lando IG: klajojantys.kadrai